Pakeliui į tėvystę: - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo ...

Kelias įvaikinimo linkGavusi pasiūlymą parašyti apie mūsų šeimos patirtį žengiant įvaikinimo link, iškart sutikau viendėl tos priežasties, kad mums pradėjusiems šį kelią, mums labai stigo informacijos, bet kokia kitųįtėvių ar globėjų patirtis buvo aukso vertės. Tikiuosi, kad ir mano asmeniniai potyriai bei išgyvenimaikam nors bus naudingi.Mintys apie įvaikinimą mane aplankė senokai – gal daugiau kaip prieš dešimtmetį, kai su AlmosAdamkienės labdaros ir paramos fondu rengdavome Kalėdų ir Atvelykio šventes globos namuoseaugantiems vaikams. Kiekvieną kartą sulaukdavau vieno ar kito vaiko prašymo tapti jų mama. Tokieprašymai labai glumindavo, bet priversdavo susimąstyti. Tai turbūt ir buvo ta pradžių pradžia, kaigimė mintis, jog ateityje tikrai bent vienam vaikui suteiksiu šilumą, meilę, namus ir didesnių galimybiųgyvenime. Ilgai gyvenau tik su mintimi, kuri dažnai mane apleisdavo, paskui vėl aplankydavo.Manau, tai žingsnis, kurio nederėtų žengti skubotai, nes kalbame apie jautriausią mūsų visuomenėsdalį – vaikus, kurie dar būdami maži patyrė tiek, kiek kitam nelemta patirti per visą gyvenimą. Matyt,reikia sulaukti dienos, kai būsi tikras dėl to, ką darai, o tada jau eisis kaip sviestu patepta. Labai džiaugiuosiir dėkoju savo vyrui, kuris į mano klausimą, ką galvotų apie įvaikinimą, atsakė labai lakoniškai,bet užtikrintai: čia reikia veikti, o ne galvoti. Taip natūraliai ir paprastai pradėjome kelią įvaikinimolink. Apie mudviejų su vyru sprendimą žinojo tik vienas artimas žmogus.Kai pradėdavome kalbėti apie vaiko lytį ar amžių, jausmas būdavo toks, lyg kalbame ne apie vaiką,o apie prekę. Tad didelių svarstymų nebuvo ir šiuo klausimu. Žinojome, kad lytis mums visiškai nesvarbi,nes mūsų tikslas – vaikas ir jo gerovė. Gal kiek rūpėjo jo sveikata ir amžius. Įvaikinimo tarnybosinternetiniame tinklapyje susirinkusi informaciją apie reikiamus dokumentus ir visą įvaikinimo procesą,ėmiausi realių darbų – viskas klojosi labai sklandžiai ir operatyviai. Su reikiamais dokumentaisnuskubėjau į savo rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybą (toliau – VTAT) pateikti prašymą. Ir vėl susidūriausu dviprasmiškais jausmais, kai reikėjo įrašyti mūsų šeimos lūkesčius dėl vaiko. Prašyme nurodžiau,kad pageidautume kūdikio nuo 6 mėnesių iki 1,5 metų su koreguojamais sveikatos sutrikimais.Na, manau, didesnė dauguma šeimų prašymo pateikimo dieną ir turi tokių lūkesčių.Netrukus prasidėjo kitas mūsų kelio etapas – PRIDE mokymai. Daugumai nesuprantama, kam tokiemokymai apskritai reikalingi, juk trys mėnesiai – toks ilgas laiko tarpsnis, o vaikai laukia globosnamuose. Tačiau įpusėjus mokymams mudu, su vyru padarėme išvadą, kad PRIDE mokymai būtųtikslingi didesnei daliai šeimų, kurie laukiasi biologinių vaikų. Nežinau, kaip kiti mokymų dalyviai, betmudu sužinojome tikrai daug, nors gal iš dalies būtume save priskyrę prie tų, kurie prieš mokymusmanė, jog beveik viską žino. Tačiau kalbame apie vaikus, apie visam likusiam gyvenimui prisiimamąatsakomybę, tad ir tas kelias neturėtų būti itin lengvas ir greitas, kad vėliau įtėviams nereikėtų gailėtis,o vaikams – kentėti.Tiek grupės dalyviai, tiek dėstytojai buvo išties šaunūs. Dažnai net po trijų valandų užsiėmimonelabai norėdavosi skirstytis. Smagu, kai ateina brandžių ir motyvuotų asmenybių, žinančių, ko nori,kad reikia labai daug dirbti su savimi, kad vėliau gyvenimas su vaikais būtų kuo ramesnis. Nors turbūtmokysimės visą gyvenimą, o ramybės irgi dažnai nebus. PRIDE mokymai buvo labai naudingi ir reikalingi,bet gal kiek daugokai „amerikonizmo“, gal juos derėtų labiau adaptuoti lietuviškam mentalitetui.Smagiausia ir įdomiausia buvo tai, kad tarp dalyvių turėjome esamų globėjų ir įtėvių, kurie mielaidalydavosi patirtimi. Taip pat labai naudingi buvo situaciniai žaidimai ir jų aptarimas. Per mokymus irrašant išvadas gal kiek pasigedome psichologų įsikišimo. Manau, šių specialistų bendradarbiavimas31