Pakeliui į tėvystę: - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo ...

kitais šeimos nariais.“ „Žaidimai. Per juos prisimeni ir save, ir geriau supranti vaikus. Kitą kartą stabtelėsiuprieš pradėdama rėkti ar moralizuoti.“Dar vienas pastebėjimas – apie skirtingus reikalavimus sau ir savo vaikams. Ką turi daryti vaikai,visiems tėvams labai aišku. Jie turi klausyti, nevėluoti, gerai mokytis, ruošti pamokas, nedraskyt akiųvyresniesiems, dar atitikti visus reikalavimus, surašytus bendrose programose, ir t. t. Mes, suaugusieji,visa tai jau išmokome, tad viską ir teisingai darome. O per mokymus labai dažnai turėjome galimybęlyginti save su vaikais. Ar į visus užsiėmimus laiku atėjome (taip pat ir mokymų vadovus galvoje turiu),ar namų užduotis atlikome, ar labai ekspertų laukėme? Manau, šį straipsnį gali vaikai, programosdalyviai, skaityti. Tad nenorėdama suaugusiųjų jų akyse visiškai sukompromituoti, į šiuos klausimusleisiu sau neatsakyti. O suaugusieji teatsako patys sau. Gal tik prieš ko nors reikalaudami iš vaikų(ypač tada, kai jie nedarė taip, kaip turėjo daryti) atsistokime į jų vietą ir savęs paklauskime, ar tikrai irmes, suaugusieji, jų vietoje būtume tokie geri ir pavyzdingi.Kita įžvalga – apie pozityvumą. Pateisiu šiek tiek statistikos, parodančios, kaip mes atrodome europiniamekontekste. Lietuvos gyventojai jaučiasi nelaimingesni už statistinį vakarų europietį (laimingijaučiasi tik 74 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų, o ES vidurkis – 87 proc.) 1 , nepatenkinti gyvenimu(juo patenkinti tik 58 proc. Lietuvos gyventojų, ES vidurkis – 78 proc.) 2 ir darbu (darbą kaipper sunkų ir keliantį stresą vertina 71 proc. Lietuvos gyventojų, ES vidurkis – 41 proc.) 3 . Pagal šeimossantykių kokybę Lietuvą užima 24 vietą Europoje (iš 29 tirtų šalių). Lietuvoje beveik keturis kartusdažniau mirštama dėl išorinių mirties priežasčių (nelaimės ir save žalojantis elgesys) nei kitose ESšalyse (atitinkamai 156 ir 42 atvejai 100 tūkst. mirusiųjų). Tad į tokį pasaulį ateina vaikai. Mes dažnaistebimės, kokie jie negeri, nieko negerbia, neturi vertybių ir pan. O ką davėme vaikams? Pavyzdį,kaip daug dirbti darbe, kuris kelia stresą, nemylėti savęs ir savo artimųjų? Jei kalbame apie pozityviątėvystę, pirmiausia patiems su savimi reikia padirbėti, kad taptume bent šiek tiek pozityvesni. Kadgalėtume gyventi tuo, ką turime šiandien, o ne vargtume dėl šviesos tunelio gale. Ir kad retkarčiaisprisimintume, kad mes vienaip ar kitaip esame „kalti“ dėl vaikų atėjimo į mūsų šeimą. Jie juk patys nesiprašė.Ir pasaulį, tokį, koks jis yra, pirmiausia kuriame mes, suaugusieji, tad ir atsakomybę turėtumeprisiimti. Tiesiog prisiminti, kad kiekviename teiginyje apie tai, koks negeras mūsų vaikas, pirmiausiaiskamba tai, kokie netikę mes, suaugusieji.Įžvalga apie santykį. Prancūsų filosofas t. Philippe-Marie Mossu yra pasakęs, kad geriausias būdastėvams auklėti vaiką – tiesiog mylėti vienam kitą. Aš teisingai parašiau, ne meilė vaikui svarbiausiair pirminė, o tėvų meilė vienas kitam. Jos užtenka, kad tame santykyje vaikai tiesiog augtų. Tai tinkair kitų ugdytojų (pvz., SOS mamų ir tetų) santykiams. Tėvų (įtėvių, globėjų, ugdytojų) pasauliai turisusisiekti vieni su kitais, tėvai (įtėviai, globėjai, ugdytojai) turi atrasti laiko vienas kitam ir pasitikėdamibendrauti. Todėl ir per mokymų pirmąsias dvi dienas dirbome daugiausia dėl suaugusiųjų, kad jieturėtų užtektinai laiko bendram darbui ir buvimui vieni su kitais.Paskutinė įžvalga – apie profesionalumą. Gyvename siauros specializacijos pasaulyje, kuriančiameiliuziją, kad tik profesionalai ir specialistai gali spręsti įvairias (aišku, ir su auklėjimu susijusias)problemas.12006 metų žiemą atliktas Eurobarometro tyrimas22008 m. rudenį atliktas Eurobarometro tyrimas32006 žiemą atliktas Eurobarometro tyrimas41