13.07.2015 Views

Pakeliui į tėvystę: - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo ...

Pakeliui į tėvystę: - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo ...

Pakeliui į tėvystę: - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo ...

SHOW MORE
SHOW LESS

Create successful ePaper yourself

Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.

mus, <strong>į</strong>ėjusius <strong>į</strong> grupę, tiesis daugybė rankų. Mūsų džiaugsmui, taip nebuvo. Auklėtoja atvedė du mažussutrikusius pip<strong>ir</strong>us, o mes dar labiau sutrikome, nes nežinojome, nuo ko pradėti pokalb<strong>į</strong>. Klausimas po klausimo,<strong>ir</strong> užsimezgė kalba. Berniukas buvo daugiau nei pusantrų metų, todėl dar guguojantis, tad atsisėdoman ant kelių <strong>ir</strong> be jokių kalbų ėmė dėlioti daiktus rankinėje. Mergaitė, užs<strong>ir</strong>angiusi vyrui ant kelių, žaidėtelefonu <strong>ir</strong> pasakojo, kaip mėgsta šokoladą, kiek jai metų <strong>ir</strong> panašiai. Atėjus pietų metui, vaikai ėjo valgyti, omes nuskubėjome <strong>į</strong> parduotuvę pildyti mūsų princesės p<strong>ir</strong>mojo noro – saldainių. Gr<strong>į</strong>žę radome pavalgiusiusvaikus, bes<strong>ir</strong>uošiančius pietų miego, visi buvo sugulę, tik mergytė mūsų laukė. Ji suvalgiusi saldainius,nus<strong>ir</strong>engė, atsisveikino <strong>ir</strong> nutrepsėjo <strong>į</strong> lovą. Įsėdę <strong>į</strong> automobil<strong>į</strong> žinojome, kad jokių svarstymų dėl vaikų nebus.Net po dviejų mėnesių mums taip <strong>ir</strong> nepr<strong>ir</strong>eikė vaikų medicininių kortelių ar pokalbio su globos namųgydytoju – tie <strong>į</strong>rašai nebūtų pakeitę mūsų apsisprendimo. Mes matėme sveikus, smalsius <strong>ir</strong> mielus mažylius,o visi esami negalavimai, tikiu, praeis laikui bėgant, kai vaikai bus apsupti dėmesio, meilės, turės mamą <strong>ir</strong>tėt<strong>į</strong> bei ramiai galės džiaugtis vaikyste.Kitą dieną parašėme sutikimą dėl mums pasiūlytų vaikų <strong>į</strong>vaikinimo, <strong>ir</strong> prasidėjo savaitgaliniai važinėjimaipas vaikus. Vietinis VTAT davė leidimą vežtis juos namo svečių teisėmis <strong>ir</strong> parengė dokumentus teismui.Tiesa, apsvarstę savo finansines galimybes <strong>ir</strong> vaikų poreikius, priėmėme sprendimą dėl nuolatinės globos,kuri po maždaug metų peraugs <strong>į</strong> <strong>į</strong>vaikinimą. Be abejo, tiek Įvaikinimo tarnyba, tiek VTAT labiau rekomendavo<strong>į</strong>vaikinti, tačiau mūsų argumentas buvo tas, kad mes galvojome apie vieną vaiką su teorine galimybe dėldviejų, bet ats<strong>ir</strong>ado du, o tai jau nemaži ne tik moraliniai, bet <strong>ir</strong> finansiniai <strong>į</strong>sipareigojimai. Net nėra minties,kad apsistosime ties nuolatine globa visam laikui, mūsų tikslas – šių dviejų vaikelių <strong>į</strong>vaikinimas. Kad jiemsnereikėtų mokykloje jaustis nepatogiai dėl sk<strong>ir</strong>tingų mūsų pavardžių ar dėl galimo jausmo, kad mes jų ne<strong>į</strong>vaikiname,nes nelaikome visateisiais šeimos nariais.Kai kurie žmonės klausia, ar nebijome, kad ats<strong>ir</strong>as biologiniai tėvai <strong>ir</strong> užsimanys susigrąžinti vaikus, –<strong>į</strong>vaikinus jie tokios galimybės nebeturėtų. Mano mintys kiek filosofiškos. Turbūt taip nutikus, man derėtųpasidžiaugti, kad <strong>į</strong>vyko stebuklas, bet nelabai tuo tikiu. Tėvų teisės <strong>į</strong> vaikus nėra atimamos per savaitę ar mėnes<strong>į</strong>,su mūsų vaikų šeima buvo d<strong>ir</strong>bama dešimt metų, kol buvo prieitas liepto galas. Dėl daugelio dalykųaš tiesiog nesuku galvos, nes nepatinka užsiimti svarstymais, kas būtų, jeigu būtų, galų gale – viskas Dievovalioje. Žinau tik viena – padarysiu viską, kad mano vaikai būtų laimingi, augtų saugioje, meilės <strong>ir</strong> supratimopripildytoje aplinkoje.Keista, o gal <strong>ir</strong> normalu, bet tik šiandien, praėjus dviem mėnesiams nuo mūsų bendravimo su vaikaispradžios, aš imu <strong>į</strong>sisąmoninti, kad šiuos du žmogeliukus lydėsiu per jų gyvenimą, kad jų tariami „mama“ <strong>ir</strong>„tėti“ kasdien vis labiau <strong>į</strong>gaus tą tikrąją prasmę. Galų gale man ima prailgti savaitė – vis laukiu penktadienio,kai vėl susitiksime. Pasiilgstu vaikų, man patinka su jais būti, nors kartais būna labai sunku – jie fantastiškaimoka išvesti iš kantrybės. Šie du maži žmogeliukai ne tik ima, bet <strong>ir</strong> duoda, su jais kartu mes augame <strong>ir</strong>mokomės. Galbūt bus dienų, kai apniks <strong>ir</strong> juodos mintys, bet turbūt vaikų apsikabinimas, kartojimas, kadmyli, <strong>ir</strong> suvokimas, jog jiems esi vienintelis artimas žmogus pasaulyje, jas visas nustelbs. Manyje ima bustimeilė vaikams, turbūt ta tikroji motiniška meilė. Manyčiau, nereikia išsigąsti, jei tas jausmas netrenkia kaipperkūnas iš giedro dangaus vos pamačius vaikus. Viskas turi vykti natūraliai, jausmams <strong>ir</strong> meilei užaugti taippat reikia laiko.Mūsų kelias <strong>į</strong>vaikinimo link dar nesibaigė. Turbūt kai skaitysite š<strong>į</strong> rašin<strong>į</strong>, mes jau keturiese džiaugsimėsbuvimu namie, kurio netrikdys išsiskyrimo ašaros. Iš visos š<strong>ir</strong>dies linkiu visiems tikėjimo tuo, ką darote,neišsenkančios meilės <strong>ir</strong> titaniškos kantrybės.Beata Matačiūnienė, būsima mama33

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!