ūtų labai sveikintinas tiek per mokymus, tiek vertinant psichologin<strong>į</strong> šeimos pas<strong>ir</strong>engimą priimti svetimąvaiką. Suprantu, kad svarbiausia, jog vaikas augtų šeimoje, tačiau jam nepakanka tik stogo v<strong>ir</strong>š galvos armaisto pilnos lėkštės. Jam reikia meilės, labai labai daug meilės, dėmesio <strong>ir</strong> supratimo, o mums, suaugusiesiems,– išminties <strong>ir</strong>, kaip sako mano vyras, titaniškos kantrybės. Vienaip viskas atrodo per mokymus, kaiviską svarstai teoriškai, bet praktikoje dažnai būna kiek kitaip.Po mokymų <strong>ir</strong> mokytojų apsilankymų svečiuose. Buvo rašoma išvada apie mūsų šeimos tinkamumątapti <strong>į</strong>tėviais. Taip pat reikėjo apsispręsti dėl mūsų lūkesčių. Per mokymus vis pasvarstydavome dėl vyresniųvaikų – liūdna, kad, tarkim, ketverių metų vaikas jau laikomas per dideliu. Mes šiuo klausimu konsultavomės<strong>ir</strong> su specialistais, sulaukėme jų padrąsinimo, kad iki penkerių metų vaikas geba visiškai „persiprogramuoti“.Taip pat vis pamąstydavome apie vaikų skaičių. Iš pradžių buvau kategoriška – apie du vaikus nėnegalvosiu! Po pokalbių su mokytojais <strong>ir</strong> matydami gražių pavyzdžių iš mokymų grupės dalyvių galiausiaiapsisprendėme, kad svarstytume <strong>ir</strong> dviejų vaikų galimybę.Taigi mūsų išvadoje puikavosi <strong>į</strong>rašas, kad esame tinkami <strong>į</strong>vaikinti vaiką iki trejų metų, o žemiau – juodaiparyškintas sakinys, jog šeima svarstytų <strong>ir</strong> dviejų vaikų galimybę. Mano manymu, ateina laikas, kai vaikuinorisi daugiau sužinoti apie save <strong>ir</strong> savo biologinę šeimą, rasti tėvus, seseris <strong>ir</strong> brolius. Tad jiems bus smagiauaugti drauge, o <strong>ir</strong> ateityje gal kiek sušvelnins „kraujo šauksmą“, nes jie turės vienas kitą. Antras ne kąmenkesnis argumentas, kad mūsų krikščioniška pareiga ne tik vaikščioti <strong>į</strong> bažnyčią <strong>ir</strong> klausytis ištraukų išEvangelijos, bet <strong>ir</strong> gyventi taip, kaip moko Evangelija. Tad jei gali <strong>į</strong> savo š<strong>ir</strong>d<strong>į</strong> <strong>ir</strong> namus <strong>į</strong>sileisti vieną vaiką, taiantram <strong>ir</strong>gi visada ats<strong>ir</strong>as vietos. Tie sunkumai nėra jau tokie dideli, kaip gali atrodyti. Kartais žiūriu <strong>į</strong> mūsųvaikus <strong>ir</strong> galvoju, kad su vienu nebūtų jokio vargelio, bet nei jis, nei mes nejaustume tokio džiaugsmo kaipšiandien, kai jiedu žaidžia, kai pykstasi, kai apsikabina <strong>ir</strong> pasibučiuoja, kai rūpinasi vienas kitu. Stebuklas, kadvisai svetimą vaiką gali pamilti besąlygiškai!Po mokymų atėjo laikas žinią apie <strong>į</strong>vaikinimą pranešti artimiesiems, draugams <strong>ir</strong> paž<strong>į</strong>stamiems. Man taibuvo bene sunkiausias etapas. Draugai reagavo labai teigiamai – mūsų aplinkoje tai jokia naujiena. O štaitėvai <strong>ir</strong> sesuo niekaip nesuprato, kodėl ryžomės <strong>į</strong>vaikinti, nesusilaukę savo atžalų. Man tai nesuprantama,lyg privalėtume visam pasauliui <strong>į</strong>rodyti, kad mes tai galime. Lyg šeimos, kurios nesusilaukia biologinių vaikų,būtų prastesnės. Ats<strong>ir</strong>asdavo <strong>ir</strong> kolegų, kurie lyg ramindami imdavo pasakoti, kaip viena ar kita <strong>į</strong>vaikinusišeima iškart susilaukė biologinio <strong>vaiko</strong>. Aš visai nenorėjau aiškintis, kad <strong>į</strong>vaikinimas nėra nevaisingumo problemossprendimas, <strong>ir</strong> ką nors <strong>į</strong>rodinėti. Manau, jei visi gyventų mažiau dėmesio kreipdami <strong>į</strong> aplinkinius, jųkalbas, Lietuvoje būtų daugiau laimingesnių veidų. Dabar mes dažnai tampame vieni kitų <strong>į</strong>kaitais <strong>ir</strong> esamepriklausomi nuo sakinio „ką žmonės pasakys“.Taigi susigyveno artimieji <strong>ir</strong> su mintimi, kad mes savo sprendimo nekeisime <strong>ir</strong> mūsų šeimoje apsigyvensvaikas iš globos namų. Tik vėl juos ištiko lengvas šokas, kai nepraėjus nė savaitei po <strong>į</strong>rašymo <strong>į</strong> <strong>į</strong>vaikintipas<strong>ir</strong>engusių šeimų eilę mes sulaukėme pasiūlymo dėl broliuko <strong>ir</strong> sesutės. Jie turėjo tik vieną pas<strong>ir</strong>inkimą– gerbti mūsų apsisprendimą arba netekti bendravimo su mumis. Jie pas<strong>ir</strong>inko pagarbą. Už tai mes labaidėkingi. Dėkingi <strong>ir</strong> už tai, kad puikiai priėmė vaikus.Mūsų rajono VTAT persiuntė Įvaikinimo tarnybos informaciją, kurioje buvo gana lakoniškai surašyta apievaikus. Labiausiai bijojau alkoholinio vaisiaus sindromo. Kiek buvau konsultavusis su gydytojais, šis sindromasmatomas plika akimi. Su informacija apie vaikus negavome jų nuotraukų. Paskambinusi <strong>į</strong> Įvaikinimotarnybą, paprašiau nuotraukų <strong>ir</strong>, pamačiusi kompiuterio ekrane vaikus, plačiai nusišypsojau. Lyg akmuonuo krūtinės būtų nukritęs. Negalėjau <strong>į</strong>sivaizduoti vaikų atsisakymo kaip kokios brokuotos prekės, bet turbūttaip būčiau padariusi, jei jie būtų turėję rimtų sveikatos sutrikimų.Nieko nelaukdami sekmadien<strong>į</strong> su vyru nuskubėjome <strong>į</strong> susitikimą su vaikais. Labiausiai bijojome, kad <strong>į</strong>32
mus, <strong>į</strong>ėjusius <strong>į</strong> grupę, tiesis daugybė rankų. Mūsų džiaugsmui, taip nebuvo. Auklėtoja atvedė du mažussutrikusius pip<strong>ir</strong>us, o mes dar labiau sutrikome, nes nežinojome, nuo ko pradėti pokalb<strong>į</strong>. Klausimas po klausimo,<strong>ir</strong> užsimezgė kalba. Berniukas buvo daugiau nei pusantrų metų, todėl dar guguojantis, tad atsisėdoman ant kelių <strong>ir</strong> be jokių kalbų ėmė dėlioti daiktus rankinėje. Mergaitė, užs<strong>ir</strong>angiusi vyrui ant kelių, žaidėtelefonu <strong>ir</strong> pasakojo, kaip mėgsta šokoladą, kiek jai metų <strong>ir</strong> panašiai. Atėjus pietų metui, vaikai ėjo valgyti, omes nuskubėjome <strong>į</strong> parduotuvę pildyti mūsų princesės p<strong>ir</strong>mojo noro – saldainių. Gr<strong>į</strong>žę radome pavalgiusiusvaikus, bes<strong>ir</strong>uošiančius pietų miego, visi buvo sugulę, tik mergytė mūsų laukė. Ji suvalgiusi saldainius,nus<strong>ir</strong>engė, atsisveikino <strong>ir</strong> nutrepsėjo <strong>į</strong> lovą. Įsėdę <strong>į</strong> automobil<strong>į</strong> žinojome, kad jokių svarstymų dėl vaikų nebus.Net po dviejų mėnesių mums taip <strong>ir</strong> nepr<strong>ir</strong>eikė vaikų medicininių kortelių ar pokalbio su globos namųgydytoju – tie <strong>į</strong>rašai nebūtų pakeitę mūsų apsisprendimo. Mes matėme sveikus, smalsius <strong>ir</strong> mielus mažylius,o visi esami negalavimai, tikiu, praeis laikui bėgant, kai vaikai bus apsupti dėmesio, meilės, turės mamą <strong>ir</strong>tėt<strong>į</strong> bei ramiai galės džiaugtis vaikyste.Kitą dieną parašėme sutikimą dėl mums pasiūlytų vaikų <strong>į</strong>vaikinimo, <strong>ir</strong> prasidėjo savaitgaliniai važinėjimaipas vaikus. Vietinis VTAT davė leidimą vežtis juos namo svečių teisėmis <strong>ir</strong> parengė dokumentus teismui.Tiesa, apsvarstę savo finansines galimybes <strong>ir</strong> vaikų poreikius, priėmėme sprendimą dėl nuolatinės globos,kuri po maždaug metų peraugs <strong>į</strong> <strong>į</strong>vaikinimą. Be abejo, tiek Įvaikinimo tarnyba, tiek VTAT labiau rekomendavo<strong>į</strong>vaikinti, tačiau mūsų argumentas buvo tas, kad mes galvojome apie vieną vaiką su teorine galimybe dėldviejų, bet ats<strong>ir</strong>ado du, o tai jau nemaži ne tik moraliniai, bet <strong>ir</strong> finansiniai <strong>į</strong>sipareigojimai. Net nėra minties,kad apsistosime ties nuolatine globa visam laikui, mūsų tikslas – šių dviejų vaikelių <strong>į</strong>vaikinimas. Kad jiemsnereikėtų mokykloje jaustis nepatogiai dėl sk<strong>ir</strong>tingų mūsų pavardžių ar dėl galimo jausmo, kad mes jų ne<strong>į</strong>vaikiname,nes nelaikome visateisiais šeimos nariais.Kai kurie žmonės klausia, ar nebijome, kad ats<strong>ir</strong>as biologiniai tėvai <strong>ir</strong> užsimanys susigrąžinti vaikus, –<strong>į</strong>vaikinus jie tokios galimybės nebeturėtų. Mano mintys kiek filosofiškos. Turbūt taip nutikus, man derėtųpasidžiaugti, kad <strong>į</strong>vyko stebuklas, bet nelabai tuo tikiu. Tėvų teisės <strong>į</strong> vaikus nėra atimamos per savaitę ar mėnes<strong>į</strong>,su mūsų vaikų šeima buvo d<strong>ir</strong>bama dešimt metų, kol buvo prieitas liepto galas. Dėl daugelio dalykųaš tiesiog nesuku galvos, nes nepatinka užsiimti svarstymais, kas būtų, jeigu būtų, galų gale – viskas Dievovalioje. Žinau tik viena – padarysiu viską, kad mano vaikai būtų laimingi, augtų saugioje, meilės <strong>ir</strong> supratimopripildytoje aplinkoje.Keista, o gal <strong>ir</strong> normalu, bet tik šiandien, praėjus dviem mėnesiams nuo mūsų bendravimo su vaikaispradžios, aš imu <strong>į</strong>sisąmoninti, kad šiuos du žmogeliukus lydėsiu per jų gyvenimą, kad jų tariami „mama“ <strong>ir</strong>„tėti“ kasdien vis labiau <strong>į</strong>gaus tą tikrąją prasmę. Galų gale man ima prailgti savaitė – vis laukiu penktadienio,kai vėl susitiksime. Pasiilgstu vaikų, man patinka su jais būti, nors kartais būna labai sunku – jie fantastiškaimoka išvesti iš kantrybės. Šie du maži žmogeliukai ne tik ima, bet <strong>ir</strong> duoda, su jais kartu mes augame <strong>ir</strong>mokomės. Galbūt bus dienų, kai apniks <strong>ir</strong> juodos mintys, bet turbūt vaikų apsikabinimas, kartojimas, kadmyli, <strong>ir</strong> suvokimas, jog jiems esi vienintelis artimas žmogus pasaulyje, jas visas nustelbs. Manyje ima bustimeilė vaikams, turbūt ta tikroji motiniška meilė. Manyčiau, nereikia išsigąsti, jei tas jausmas netrenkia kaipperkūnas iš giedro dangaus vos pamačius vaikus. Viskas turi vykti natūraliai, jausmams <strong>ir</strong> meilei užaugti taippat reikia laiko.Mūsų kelias <strong>į</strong>vaikinimo link dar nesibaigė. Turbūt kai skaitysite š<strong>į</strong> rašin<strong>į</strong>, mes jau keturiese džiaugsimėsbuvimu namie, kurio netrikdys išsiskyrimo ašaros. Iš visos š<strong>ir</strong>dies linkiu visiems tikėjimo tuo, ką darote,neišsenkančios meilės <strong>ir</strong> titaniškos kantrybės.Beata Matačiūnienė, būsima mama33
- Page 4 and 5: MOKYTOJŲ PASTEBĖJIMAIGlobėjų ir
- Page 6: Vykdant globėjų mokymus svarbuiš
- Page 11 and 12: Norint užtikrinti tolesnę pagalb
- Page 13 and 14: Kaip pasiekti, kad vaikas būtų la
- Page 15 and 16: II etapas. Laukimas.„Tuštuma tre
- Page 17 and 18: Justina Siroit, 9 m.17
- Page 19 and 20: mokymus vis didėja ir labai daug p
- Page 21 and 22: Taigi pasibaigus mokymams ir pareng
- Page 23 and 24: tuvių šeimų įvaikintų mergaič
- Page 25 and 26: Žygimantas Anickas, 10 m.25
- Page 27 and 28: Autoritetingi tėvai. Jautrūs, ir
- Page 29 and 30: Virginija Bendoraitytė, 8 m.29
- Page 31: Kelias įvaikinimo linkGavusi pasi
- Page 35 and 36: uvo blogas pats savaime. Tačiau pi
- Page 37 and 38: susivokiau, kad joms reikia riboti
- Page 39 and 40: MES REIK ALINGI VIENI KITIEMSBausti
- Page 41 and 42: kitais šeimos nariais.“ „Žaid
- Page 43 and 44: Arnoldas Petrauskas, 6 m.43
- Page 45 and 46: šimties metų. Tokia seminaro daly
- Page 47 and 48: Seminaro patirties tęstinumo galim
- Page 49 and 50: PASAKA...Jaukiame baltame namelyje
- Page 51 and 52: Pasaka apie briedžiuką Sebastijon
- Page 53 and 54: Agnė Petravičiūtė, 12 m.53
- Page 55 and 56: Pasaka apie SniegelįVieną kartą
- Page 57 and 58: Vieną dieną jis paklausė Dievuli
- Page 59 and 60: Samanta Balnytė, 9 m.59
- Page 61 and 62: „Gal žinai, kur mano tėveliai m