Pakeliui į tėvystę: - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo ...

mokymus vis didėja ir labai daug priklauso nuo grupės atmosferos. Ypač svarbu mokymo dalyviamsparodyti, kad visi jų užduodami klausimai yra svarbūs ir reikalauja lygiaverčio dėmesio. Beje, pasitaikoir tokių klausimų, į kuriuos atsakyti mokytojams pristinga kompetencijos. Atsakymų ieškomebendradarbiaudami su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, Vaiko teisių apsaugosskyrių specialistais. Drąsiai galiu teigti, kad nuolat bendradarbiaudami su minėtomis institucijomisatsakome į visus mokymo dalyviams iškilusius klausimus. Juk neatsakyti klausimai sukuria prielaidaslegendoms atsirasti.Kita sritis, apie kurią norėtųsi pasidalyti mintimis, yra būsimų įtėvių ir globėjų pasirinkimo formulavimas.Realiai visi mokymų dalyviai savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyriuose jau yra parašęprašymus dėl įvaikinimo ar globos. Tačiau per mokymus ar individualius susitikimus neretai išryškėjaklaidinga pareiškėjų nuostata – „norime imti vaiką globoti su tikslu įvaikinti“. Būtina pabrėžti, kadtokia apsisprendimo formuluotė nėra tinkama. Gali būti vienas iš dviejų variantų: sprendimas būtivaiko globėjais arba sprendimas būti vaiko įtėviais. Priešingu atveju iškyla daug dviprasmiškų situacijų,abejonių dėl pareiškėjų sprendimo, motyvacijos tvirtumo. Todėl dar viena iš mokymosi užduočiųyra kartu su dalyviais pasitikslinti jų pasirinkimo konkretumą. Tai darome gilindamiesi į pareiškėjųmotyvaciją, įsivaizdavimus, keldami diskusinius klausimus grupėje ar tiesioginius klausimus per individualiusužsiėmimus. Praktikoje teko susidurti su situacijomis, kai mokymosi dalyviai nutyli arbastengiasi praleisti, išvengti pateikti tam tikrą informaciją ar atsakymus į klausimus, tiesiogiai sietinussu jų pasirinkimu, motyvacija. Drįstu pareikšti, kad pasirinkimas globoti vaiką su tikslu įvaikinti yraneteisingas vaiko atžvilgiu. Toks pasirinkimas sąlygojamas tam tikrų išlygų ir neapibrėžtumo: „ar vaikasmums tiks“, „ar mes susitvarkysime“. Jei viskas gerai – įvaikinsime. Tokios mintys prieštarauja vaikųatsiradimo šeimoje principams. Visada išlieka atviras klausimas – o jei netiks? Jeigu pritrūks jėgų argebėjimų, ryžto? Kaip jausis vaikas? Juk natūraliai laukdamiesi vaiko mes galime tik įsivaizduoti, koksjis ateis, jam nekeliame jokių išankstinių sąlygų, neleidžiame sau šiek tiek pabūti tėvais ir įsitikinti, artikrai gebėsime jais būti. Tiesiog laukiame vaikelio, skaitome knygas, forumus ir kuriame savo tėvystėsvaidmenį. Todėl manau, labai svarbu būsimiems įtėviams ir globėjams tiksliai suformuluoti savonorą „noriu būti įtėvis“ ar „noriu būti globėjas“.Kita vertus, yra daugybė atvejų, kai globojamus vaikus globėjai įvaikina. Tačiau šiame straipsnyjeaptariami kiti atvejai ir su jais susijusios aplinkybės.Vertėtų aptarti kai kuriuos mokymosi turinio aspektus. Beje, beveik visi dalyviai, užsiėmimų pradžiojeišsakydami lūkesčius, akcentuoja nenorintys „teorijų“ ir pageidaujantys pavyzdžių iš praktikos,ypač didelis informacijos apie procedūrinius įvaikinimo dalykus poreikis. Kaip ir minėjau, ieškomeatsakymų į visus klausimus. Tačiau svarbu ir tai, kad į kai kuriuos klausimus atsakymus rastų patys būsimiįtėviai ir globėjai. Dalyviams visada svarbiausia, „ar teisingas pasirinkimas“, „ar tinkamai atliksimetėvystės vaidmenį“. Mes tik padedame jiems ieškoti atsakymų.Per mokymus žaidžiame įvairius žaidimus, atliekame pratimus, kurių pagrindinis tikslas – suteiktigalimybę patiems dalyviams prisiminti vaikystėje patirtus jausmus, išjausti save įvairiose žaidybinėsesituacijose. Kad suprastum vaikus, tikrai verta atpažinti savo jausmus, ir elgesį įvairiose situacijose.Dauguma dalyvių ypač teigiamai vertina užduotį apie vaiko raidą. Nupieštą vaiko raidos „saulutę“apibūdina kaip labai informatyvią ir padedančią suvokti vaikų elgesio priežastis. Kita vertus, dalyviaiyra labai imlūs informacijai apie vaikų, kuriuos paliko tėvai, sukauptą gyvenimo patirtį. Svarbu19