Pakeliui į tėvystę: - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo ...

Pasaka apie briedžiuką SebastijonąKitą kartą tolimame krašte, žalio miškopakrašty gyveno briedžiukas, vardu Sebastijonas.Dieną ganėsi laukymėje, vaikėsi drugeliusir niūniuodavo briediškas daineles, kuriųlabai mėgdavo klausytis pievoje gyvenančiosvarlės. Išvargęs po dienos nuotykių, Sebastijonasgrįždavo nakvoti pas tetą Apoloniją, labai seną,jau pražilusią briedę, kurios privengė daugumamiško gyventojų. Teta Apolonija buvo gera irlabai rūpinosi sūnėnu, tačiau per dienų dienasvis megzdavo kojines, piktai šnairuodavo į kaimynus,neturėjo jokių draugų ir niekada niekonekviesdavo į svečius. Todėl Sebastijonui dažnaibūdavo liūdna, jis neturėjo nei brolių, nei seserų,o tėvai, kaip teta pasakojo, dingo per miško gaisrądar tada, kai briedžiukas buvo visiškai mažytis irnieko neprisiminė.Vieną tamsų vakarą teta Apolonija, palinkusiprie mezginio, pažvelgė pro akinių viršų įbriedžiuką Sebastijoną ir neskubėdama tarė:– Vaikeli, ar tau neliūdna vakarais prie televizoriaus?Gal norėtum suvyti man siūlų kamuoliuką– ką tik baigiau paskutinį.– Ne, teta, dabar rašau naujos dainelėsžodžius, bet niekaip nepritaikau melodijos, galgalėtum man padėti?– O ne, aš klausos neturiu, Sebastijonai. Betgalbūt žinau, kas tau galėtų padėti, – paslaptingaitarė teta Apolonija. – Rytoj tave aplankysįdomūs svečiai!– Negali būti, – nusistebėjo Sebastijonas, –mūsų niekada neaplanko svečiai!Naktį briedžiukas vartėsi nuo šono ant šonoir ilgai negalėjo užmigti – jam labai knietėjosužinoti, kas tie paslaptingieji svečiai, su kuriaissusitiks rytoj.Rytas išaušo saulėtas ir gaivus. Sebastijonaspakėlė galvą virš rasotos žolės ir išvydo dideliusragus, artėjančius prie jo. Šoko ant kojų ir pamatėbesišypsančias keturias akis.– Dabar mes būsime tavo mama ir tėtis, – tarėdidysis Briedis.– Sūneli, kaip ilgai mes tavęs ieškojome, –švelniai pritarė mama Briedė, priglausdamaSebastijoną. – Visada žinojome, kad tave rasimeir galėsime gyventi kartu.– O mes galėsime dainuoti daineles, kartužaisti ir eiti pas ką nors į svečius? – tyliai paklausėSebastijonas.– Žinoma, brangusis, – atsakė tėtis Briedis, –aplankysime ir tetą Apolonija, ir kiškių šeimyną,o savaitgaliais galėsi lankyti miško žvėrelių chorą.– Chorą?! – net pašoko Sebastijonas. – Ašniekada nebandžiau dainuoti kartu su kitais. Arpriims mane tokiom ilgom kojom ir kuprotu kaklu?– Būsi puikus baritonas, – briedžiukui galvąpaglostė tėtis, – o mama tau padės – ji baigėmuzikos mokyklą.Dar daug klausimų uždavė Sebastijonas, beperstojo plepėjo ir džiaugėsi naująją savo šeima.Kitą naktį briedžiukas miegojo ramiai, buvopavargęs, bet laimingas. Tėtis ir mama dar ilgaivakarojo, žiūrėdami, kaip gęstančios saulės spinduliaižaidžia Sebastijono plaukučiuose. Visi laukėišauštančio ryto.51