Pakeliui į tėvystę: - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo ...

MES REIK ALINGI VIENI KITIEMSBausti negalima pasigailėti, arbaMintys po seminarų Daugirdiškėse„Mes reikalingi vienas kitam“Kai kalbama apie pozityvią tėvystę – viskas lyg ir labai aišku. Pozityvu, vadinasi, be bausmių, tik supaskatinimais, be neiginių, tik su pozityviais sakiniais, be riksmo ir barnių, tik su susitarimais. Išgirdusžodį „tėvystė“, savaime prieš akis kyla graži laiminga šeima su kokiais dviem vaikučiais. Aišku, ji turėtųatitikti reklaminius standartus, reikėtų, kad vaikai būtų brolis ir sesuo, šalia dar galėtų bėgioti koksšeimyniškas šuo – kad ir auksinis retriveris.Bet kaip atrasti tą pozityvią tėvystę ne klipuke, reklamuojančiame kokią nors naują cheminę sriubą,o realiame gyvenime? Kur ne tik skatiname, bet ir baudžiame, kur tenka bartis. Kur sutuoktinis arsutuoktinė taip pat labai nutolę nuo reklaminių standartų. Ir kur kiekvieną kartą tenka sukti galvą, kurdėti kablelį sakinyje „Bausti negalima pasigailėti“.Apie tai galvojome keturias dienas Daugirdiškių mokymo centre. Projekto „Mes reikalingi vienaskitam“, kurį finansavo VšĮ „OSFL projektai“, susitiko labai įvairių žmonių: globėjų ir įtėvių šeimos, biologiniai,globojami, įvaikinti vaikai, SOS mamos, pedagogai ir socialiniai pedagogai. Vyko mokymai,kur pagrindiniai mokytojai ir ekspertai buvome mes patys. Norėtųsi pasidalyti keliomis mintimis,kurios liko praėjus mokymams, sklaidant užrašus, grįžtant prie atliktų užduočių ir vertinimo anketų.Vėl apie tą pačią pozityvią tėvystę šių mokymų kontekste. Kartu, žinoma, ir apie tai, ko gi pasiekėmeper tas keturias mokymų dienas, ką galėtume įvardyti kaip šių mokymų poveikį.Pirmoji įžvalga – apie du pasaulius. Tai suaugusiųjų ir vaikų pasauliai. Gal šiandien kaip niekada jieatskirti. Mes, suaugusieji, pasislėpėme už aukštos tvoros – taip saugiau. Retsykiais praveriame mažasdureles sienoje, kad susisiektume. Ir pirma savęs iškišam kokį nors daiktą (taip drąsiau). Iš pradžiųgalima apsiriboti barbėmis ar kokiais nors pokemonais. Nors patys nelabai suprantame, kas tai yra,bet visi vaikai to nori. Vėliau žaislai didėja – mp3 grotuvai, kompiuteriai, dar nežinia kas. Apie tai darmažiau suprantame, bet visi vaikai tai turi ir visi to nori. Jei nori visi, matyt, gerai. Dar, kai jau kitaipneišeina, tame tarpduryje susitinkame, kad pabendrautume (pasak tyrimų, vidutiniškai po 7 minutesper dieną). Kad pasakytume ką nors svarbaus, o kartais tik tam, kad paklaustume, kiek gavo mokyklojeir ar parengė pamokas. Tai juk palyginti saugūs klausimai, tikimės, kad nieko baisaus, jei atsakymųį juos neišgirsime. Ir ko gi tie vaikai nori – daiktų (juk jie nepigūs) mes nuperkame, už būrelius sumokame,maisto šaldytuve yra. O kad viso to jų gyvenime būtų užtektinai, reikia labai daug dirbti. Negidar bendravimais užsiimsi.Nors nesinori tikėti statistinėmis apklausomis (aš vėl apie tas 7 minutes per dieną), nesinori manyti,kad tik daiktai sieja tėvus ir vaikus, realybėje vis dažniau susiduri su tais atskirais tėvų ir vaikųpasauliais. Mokymų metu, kai vaikai turėjo kuo užsiimti, visiems buvo gera. Kai prasidėjo bendrosveiklos, tėvų akyse galėjai išskaityti „gal dar nereikia, gal dar tegul tie vaikai atskirai pabūna“. Kita pa-39