Pakeliui į tėvystę: - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo ...

šimties metų. Tokia seminaro dalyvių amžiaus amplitudė gali sukelti įvairių minčių, viena tokių – sumaištisgarantuota. Bent taip dažnai būna. Esą suaugusieji akimis ganys savo atžalas (žinoma, dėl jųsaugumo), o mažieji įvairiais būdais vis sieks dėmesio. Žodžiu, rimties ir normalaus (įsivaizduojamo)darbo tikimybė buvo nedidelė.Iš tikrųjų buvo įvairiai. Vaikų elgsena buvo natūraliausias tam tikrų požymių barometras: kai veiklosnusibosdavo ar būdavo neįdomios – mažieji seminaro dalyviai reaguodavo individualaus dėmesioreikalavimu arba ignoruodavo veiklas. O štai suaugusieji bandydavo iškęsti visą būtiną laiką.Žinoma, į veiklą, atitikusią vaikų galimybes ir interesus, jie entuziastingai įsitraukdavo.MokymaiOrganizuojant seminarą buvo ypač svarbu atsižvelgti į individualius mažiausių dalyvių poreikius.Tai dienos režimas, maitinimosi ypatumai, saugumas, kiekvienam dalyviui numatyti vaidmenys. Seminarųdienotvarkė sudaryta atsižvelgiant būtent į dalyvių individualius ir šeimos poreikius. Tiesa,sudaryta dienotvarkė buvo koreguojama seminaro metu. Teko peržiūrėti suplanuotas užduotis ir darkartą įvertinti jų tikslingumą, atsižvelgiant į dalyvių pajėgumą.Planuojant bendras suaugusiųjų ir vaikų veiklas daug svarstyta dėl jų formos ir turinio. Daug mąstytaapie galimą barjerą tarp vaikų ir suaugusiųjų, ar vaikai atvirai reikš mintis, kaip į jas reaguossuaugusieji. Buvo svarbu ir tai, kad kiekvienas dalyvis per visus mokymus rastų sau tinkamą vaidmenį.Tokie klausimai kilo per pasirengimo stadiją. Programos rengėjams tai gana sudėtinga užduotis.Buvo būtina atkreipti dėmesį į seminaro vedėjų auditorijos pojūtį, lankstumą, pasirengimą įvairiomsaplinkybėms ir nenumatytoms situacijoms.Veiklų turinys buvo labai paprastas. Suaugusiesiems teko daugiau paplušėti, kad prisimintų potyriusir vaikystėje išmoktas pamokas. Mes piešėme savo svajones, kūrėme drabužių dizainą, dalyvavometikroje olimpiadoje, dalijomės vaikystės prisiminimais. Vienai užduočiai keičiant kitą nė nepastebėjome,kaip nyko nematoma riba „vaikai–suaugusieji“, kaip suaugusieji įveikė drovumą, o išdrąsėjęvaikai pylė klausimą po klausimo. Gal gerai, kad beveik visą pusdienį vaikai kūrė spektaklį atskirai nuosuaugusiųjų. Išvengėme daug vaikų klausimų.Vaikams kuriant spektaklį, suaugusieji ne tik atsipūtė nuo mažųjų, bet ir galėjo atvirai pasidalytipatirtimi, užduoti opių klausimų. Labai svarbu išsikalbėti su žmonėmis, turinčiais panašios patirties.Kiekvieno dalyvio patirtis buvo labai svarbi, unikali ir įdomi. Vieni daug kalbėjo apie dviprasmiškąvisuomenės požiūrį į vaiko globą šeimoje ir globėjų problemas, kiti – apie globėjo patirtį darbe, treti– apie gyvenimo pradžią su vaikais šeimoje, išgyventus jausmus bei laikinai „paslėptas“ baimes „kaippasakyti vaikui apie įvaikinimą“, „kaip elgtis dėl vaiko biologinių giminaičių“ ir pan. Beje, dažnas prisipažino,kad auklėjant vaikus kartais pristinga kantrybės, kad gyvenime prioritetų kovą dažniausiailaimi ne prioritetas „žaidimai su vaikais“, dažniau vaikų norus suprantame kaip kaprizą. Diskusijosepritrūko profesionalaus psichologo komentarų – gal tai būtų mums padėję kritiškiau ir giliau pažvelgtiį savo lūkesčius, baimes ir elgesį. Labai sunku pripažinti klaidas ir perdėlioti prioritetus.Ypač įstrigo mūsų bendruomenės vakaronės. Pirmą vakarą ir vaikai, ir suaugusieji demonstravomesavo talentus. Azarto pagauti vaikai deklamavo eilėraščius, dainavo daineles, grojo. Buvo puikusjausmas. Tiesa, suaugusieji „teišspaudė“ tik vieną talentingą kolektyvinį pasirodymą.Kirba mintis, kad per seminarą nieko ypatingo neįvyko. Tik kelios smulkmenos: buvo visiems dalyviamsaiški dienotvarkė ir taisyklės, aiškūs visų dalyvių vaidmenys, visi žinojo, kur, ką ir kaip daryti.Pačios užduotys buvo įdomios.Žaidimai yra viena iš priemonių užmezgant ryšius. Mačiau vaikų akis, kaip jie sekė kiekvieną su-45