Bendravimas šeimoje <strong>ir</strong> <strong>vaiko</strong> poreikiaiDažnoje šeimoje auga vaikai. Nenorėčiau išsk<strong>ir</strong>tinai kalbėti tik apie <strong>į</strong>vaikintus ar globojamus, arbiologinius vaikus. Kiekvienas minėtos grupės vaikas nenustoja būti vaiku. Tie, kas augina vaikus,žino, kad vaikas užaugtų sėkmingas, mes turime patenkinti jo poreikius. Žmogus turi biologinius poreikius(maisto, drabužių, pastogės, priežiūros, saugumo, priklausomybės <strong>ir</strong> t. t.) <strong>ir</strong> socialinius poreikius(bendravimo, bendradarbiavimo, dėmesio, pagarbos, problemų sprendimo, konfliktų <strong>į</strong>veikimo,rūpinimosi kuo nors <strong>ir</strong> t. t.). Žinome, kad mes nepatenkinę biologinių poreikių, negalėtume išgyventi,o kaip yra su socialinias poreikiais? Nepatenkinti socialiniai poreikiai fiziškai nepražudytų žmogaus,tačiau gali ryškiai pakoreguoti asmenybės vystymąsi. Šiandien daug kalbama apie brandžią asmenybę,apie teisingai suformuotų vertybių svarbą. Viso to pagrinadas - socialinių poreikių <strong>vaiko</strong> artimiausiojeaplinkoje patenkinimas. Pati artimiausia <strong>vaiko</strong> aplinka - šeima.Šeima - unikali sistema su ištobulintomis, nusistovėjusiomis taisyklėmis, bendravimo ypatumais,ryšiais, tradicijomis <strong>ir</strong> t. t. Unikalūs <strong>ir</strong> patekimo <strong>į</strong> šeimą būdai. Visi žinome, kaip artimai bendrautumesu kuria nors šeima, jos nariu niekaip netapsime. Geriausiu atveju, sulauksime pasakymo „tu man,kaip sesuo (brolis)“. Į šeimą patenkama tik gimstant joje, susituokiant <strong>ir</strong> <strong>į</strong>vaikinant (globojant) vaiką.Kadangi šeima atsk<strong>ir</strong>as uždaras sistemos vienetas, todėl <strong>ir</strong> taisyklės jose negali būti vienodos.Tėvai, šeimoje augindami vaikus, dažnai savęs klausia, ar mes geri tėvai? Dažniausiai atsakymąranda patys, nes nėra jokių matų tėvų gerumui tiksliai išmatuoti, kad vėliau galėtume susk<strong>ir</strong>styti visustėvus nuo blogiausio iki geriausio. Tėvai neturėtų siekti tapti tobulais tėvais. Vaikams reikia mylinčių,o ne tobulų tėvų. Kiekvienas mažylis šeimoje siekia vieno - pelnyti savo tėvų meilę. Tai pats svarbiausiasjo poreikis augant šeimoje. Ir to jis siekia visomis galimomis priemonėmis. Deja, mes, tėvai, nevisuomet suprantame savo <strong>vaiko</strong> tikslus, todėl neretai patenkame <strong>į</strong> arba sudėtingas, komplikuotassituacijas arba padedame jas sukurti.Specialistų teigimu, yra keturi tėvų aulėjimo stiliai, kurie galėtų padėti suprasti, kaip mes turėtumeelgtis su savo vaikais, kad padėtume jiems siekti asmenybės brandos. Kas yra auklėjimas? Auklėjimas- tai sudėtinė veikla, pas<strong>ir</strong>eiškianti specifiniu elgesiu <strong>ir</strong> daranti <strong>į</strong>taką vaikų ugdymui, o auklėjimo stilius- normali tėvų pastangų <strong>į</strong>va<strong>ir</strong>ovė, siekiant vaikus kontroliuoti <strong>ir</strong> padėti jiems pritapti visuomenėje. Kiekvienasauklėjimo stilius remiasi svarbiausiais auklėjimo elementais: tėvų jautrumu <strong>ir</strong> reiklumu. Kitaiptariant, tai atjauta, supratimas <strong>ir</strong> aiškios, apibrėžtos ribos, bendraujant su vaikais. Remiantis DianosBaumrind auklėjimo stiliaus koncepcija, išsk<strong>ir</strong>iami keturi tėvų auklėjimo stiliai: atlaidūs tėvai, valdingitėvai, autoritetingi tėvai <strong>ir</strong> ne<strong>į</strong>sitraukę tėvai.Atlaidūs tėvai. Jie netradiciniai, atlaidūs, švelnūs, nereikalaujantys iš savo vaikų elgtis taip, kaipsuaugę žmonės, linkę kartu su vaikais apsvarstyti iškilusias problemas, vengia konfrontacijos.Valdingi tėvai. Reiklūs <strong>ir</strong> valdingi, bet neatsakingi. Jiems yra svarbu paklusnumas, nuolankumas,užimama socialinė padėtis. Jie tikisi, kad jų <strong>į</strong>sakymai bus vykdomi be paaiškinimų. Kita vertus, šietėvai moka sukurti gerai organizuotą, su aiškiomis taisyklėmis aplinką.26
Autoritetingi tėvai. Jautrūs, <strong>ir</strong> reiklūs. Jų vadovavimas <strong>ir</strong> nurodymai vaikams aiškūs. Jie yra tv<strong>ir</strong>ti,bet negniuždantys <strong>ir</strong> nevaržantys. Jų disciplinos metodai yra labiau palaikantys nei baudžiantys. Šie tėvaisiekia, kad jų vaikai būtų savarankiški bei visuomeniškai atsakingi <strong>ir</strong> bendradarbiaujantys.Ne<strong>į</strong>sitraukę tėvai. Mažiau jautrūs <strong>ir</strong> mažiau atsakingi. Kraštutiniais atvejais šis auklėjimo būdaspastebimas apsileidusių <strong>ir</strong> asocialių tėvų šeimose. Vis dėlto dauguma šio tipo tėvų yra normalūs.Specialistų teigimu, vaikai ar paaugliai iš valdingų šeimų turi žemesn<strong>į</strong> savęs vertinimą <strong>ir</strong> blogesniussocialinius <strong>į</strong>gūdžius, tačiau neblogai mokosi <strong>ir</strong> elgiasi mokykloje.Atlaidžios šeimos dažniau užaugina vaikus <strong>ir</strong> paauglius su elgesio sutrikimais. Jiems blogiau sekasimokykloje, bet jie geriau save vertina <strong>ir</strong> turi aukštesnius socialinius <strong>į</strong>gūdžius.Autoritetingi tėvai sugeba išlaikyti pusiausvyrą tarp reikalavimų <strong>ir</strong> pagarbos savo vaikų individualumuibei asmenybei. Autoritetingas auklėjimas leidžia išlaikyti pusiausvyrą tarp aiškių aukštų tėvų reikalavimų,emocinio atsakingumo bei <strong>vaiko</strong> autonomijos pripažinimo. Tai yra vienas iš svarbiausių šeimos kompetencijosbruožų, turinčių <strong>į</strong>takos nuo ankstyvos vaikystės iki paauglystės.Kai kalbama dėl vaikų poreikių šeimoje tenkinimo, dažnai tėvai nerimauja, ar siekdami patenkinti <strong>vaiko</strong>poreikius netaps lepinantys tėvai. Specialistai išk<strong>ir</strong>ia du netinkamo auklėjimo metodus - vaikų lepinimą(problemų už j<strong>į</strong> išsprendimas) <strong>ir</strong> autokratiją (norą priversti vaiką (ypač paaugl<strong>į</strong>) paklusti). Daugiausiai šeimosedėl vaikų auklėjimo kyla problemų vaikui sulaukus paauglystės. Tai ypatingas laikotarpis. Jis sunkusne tik tėvams, bet <strong>ir</strong> patiems paaugliams. Tam, kad suprastume paauglius, pagalvokime, kas yra paauglystė.Specialistai paauglystę sk<strong>ir</strong>sto <strong>į</strong> du laikotarpius: tai ankstyvoji (10 m.-14 m.) <strong>ir</strong> vėlyvoji (16 m.-18 m.)bei pereinamasis laikotarpis (15–tieji metai). Šiame amžiuje pradeda formuotis individualus požiūris <strong>į</strong> tamtikrus reiškinius, sava nuomonė, vertybių sistema, požiūris <strong>į</strong> save <strong>ir</strong> aplinkinius <strong>ir</strong> t. t. Paauglystės pabaigosribos nėra aiškios. Jos baigt<strong>į</strong> galėtume diagnozuoti, kai jaunuolis subręsta lytiškai, psichiškai bei socialiai(susikuria savo vertybių sistemą, gali užmegzti <strong>ir</strong> palaikyti tarpusavio draugystės bei meilės santykius,geba numatyti savo ateities perspektyvas <strong>ir</strong> planus).Daugelis tėvų pritaria, kad lepinimas tikrai žalingas <strong>vaiko</strong> asmenybės vystymuisi. Turėtume nepam<strong>ir</strong>šti,kad lepinsime savo paaugl<strong>į</strong> tada, kai už j<strong>į</strong> viską atliksime kasdieniame gyvenime. Tokiu būdu jam suformuosimepožiūr<strong>į</strong>, kad jis gauna specialias, ypatingas paslaugas, kurioms pasibaigus, jaunuolis pasigesteikiančiojo specialiąsias paslaugas asmens. Pasaulis jam atrodys nesaugus, pavojingas bei nedraugiškas.Dažniausiai toks paauglys nemokės bendradarbiauti, prisiimti atsakomybės. Jis <strong>į</strong>sivaizduos, kad kiti privalojam tarnauti, o jo vieta gyvenime yra ypatinga. Neretai tėvai ima lepinti savo vaikus ar paauglius, tikėdamiesijų palankumo, tačiau reali situacija kitokia. Lepinantys tėvai vietoj tikėtino palankumo prarandapagarbą.Ką mes turėtume daryti, jeigu jau tapome lepinančiais tėvais? P<strong>ir</strong>miausia turėtume labai tv<strong>ir</strong>tai, betdraugiškai leisti suprasti, kad paauglys su tėvais turėtų pradėti bendradarbiauti. Ir bendradarbiauti ne jopadiktuotomis sąlygomis, bet bendrai sukurtomis taisyklėmis. Parodykime vaikui, kad be jo yra <strong>ir</strong> kitųžmonių, turinčių poreikių. Negailėkime laiko naujos kokybės santykių kūrimui. Mūsų pastangos nenueisveltui.27
- Page 4 and 5: MOKYTOJŲ PASTEBĖJIMAIGlobėjų ir
- Page 6: Vykdant globėjų mokymus svarbuiš
- Page 11 and 12: Norint užtikrinti tolesnę pagalb
- Page 13 and 14: Kaip pasiekti, kad vaikas būtų la
- Page 15 and 16: II etapas. Laukimas.„Tuštuma tre
- Page 17 and 18: Justina Siroit, 9 m.17
- Page 19 and 20: mokymus vis didėja ir labai daug p
- Page 21 and 22: Taigi pasibaigus mokymams ir pareng
- Page 23 and 24: tuvių šeimų įvaikintų mergaič
- Page 25: Žygimantas Anickas, 10 m.25
- Page 29 and 30: Virginija Bendoraitytė, 8 m.29
- Page 31 and 32: Kelias įvaikinimo linkGavusi pasi
- Page 33 and 34: mus, įėjusius į grupę, tiesis d
- Page 35 and 36: uvo blogas pats savaime. Tačiau pi
- Page 37 and 38: susivokiau, kad joms reikia riboti
- Page 39 and 40: MES REIK ALINGI VIENI KITIEMSBausti
- Page 41 and 42: kitais šeimos nariais.“ „Žaid
- Page 43 and 44: Arnoldas Petrauskas, 6 m.43
- Page 45 and 46: šimties metų. Tokia seminaro daly
- Page 47 and 48: Seminaro patirties tęstinumo galim
- Page 49 and 50: PASAKA...Jaukiame baltame namelyje
- Page 51 and 52: Pasaka apie briedžiuką Sebastijon
- Page 53 and 54: Agnė Petravičiūtė, 12 m.53
- Page 55 and 56: Pasaka apie SniegelįVieną kartą
- Page 57 and 58: Vieną dieną jis paklausė Dievuli
- Page 59 and 60: Samanta Balnytė, 9 m.59
- Page 61 and 62: „Gal žinai, kur mano tėveliai m