Kokio mentaliteto reikia valstybei ir verslui? Rimantas Šlajus Prieš pradėdamas dirbti „Legetechoje”, su traukiniais turėjau tiek bendrų dalykų, kiek tekdavo tarybiniais laikais vykti į Maskvą, - prisimena nejaukias varginančias tuometines keliones Antanas KOVAS, bendrovės generalinis direktorius. UAB „VAE Legetecha“ - moderni Lietuvos ir Austrijos firma, gaminanti bei tiekianti vidaus ir užsienio rinkoms su geležinkeliais susijusią įrangą – iešmus, smailes, kryžmes, izoliuotąsias s<strong>and</strong>ūras ir vykdanti jų priežiūros darbus. Tad prieš penkiolika metų atvykę į Lietuvą steigti įmonės aukšti austrų kompanijos VAE AG vadai, inžinierių, Kauno politechnikos instituto auklėtinį Antaną Kovą pasirinko direktoriumi aiškiai ne pagal šį kriterijų.
20 BUSINESS&EXHIBITIONS Lithuanian Economic Review VERSLAS IR ASMENYBĖ Matyt, nulėmė vadybiniai organizaciniai įgūdžiai ir mokslinė veikla – Antanas Kovas jau prieš tai yra dirbęs vadovu techninio profilio įmonėse, parašęs mokslinių straipsnių, padaręs išradimų. Tad galima spėti, kad bendravimui, tvarkai ir nest<strong>and</strong>artiniams sprendimams linkę Alpių kalnų krašto pasiuntiniai rinkosi žmogų, kuris išmanytų ne vien techniką. Su Antanu Kovu dairėmės po įmonės gamybinius cehus, kur direktorius mums aiškino subtilesnius gamybinio proceso elementus, pabendraudamas ir su savo kolegomis bendradarbiais. Pasitempę, aiškiai jaučiantys savo vertę ir atsakomybę už savo darbą, žmonės, išlaikydami pagarbų atstumą su direktoriumi, vis dėlto neatrodė savo vadovo autoriteto prislėgti kaip kokie sūrmaišiai. Tokia vakarietiško darbo kultūra, atrodo, visai limpa prie širdies ir pačiam direktoriui, nors ir sakosi, kad jam nėra didžiausias gyvenimo troškimas, jog pavaldiniai jį mėgtų, jei nori, gali ir pakeikti už tvoros užėję. Tik kažin kiek tokių karštų galvų atsirastų, nes būtent pats direktorius juos atsirinko iš daugybės k<strong>and</strong>idatų. Kita vertus, apsipykimai tokioje sudėtingoje gamyboje praktiškai neišvengiami. Ypač kai žmogus vos kojas darbe apšilęs. Tai natūralūs socialinės savireguliacijos procesai. Tačiau Antanas Kovas žvelgia plačiau ir norėtų, kad žmonės visoje valstybėje ekonominės krizės akivaizdoje perkainuotų savo vertybių sistemą ir harmonizuotų savo santykį su aplinka ir valdžia. Tokia savotiška Antano Kovo pasaulėžiūra, kada Lietuvoje formuojasi vis stipresnis nepatenkintų mokesčiais ar sveikatos reforma, socialine rūpyba ar darbo užmokesčiu choras, pradedant verslininkais ir baigiant pensininkais, švelniai tariant, gerokai glumina – juk kur kas lengviau dainuoti, kai plėši kartu su visais. - Krizė yra dėsninga cikliškai besivystančios ekonomikos išraiška, ir aš pergyvenu, kad ji dar nepakankamai gili. Pagrindinė krizės funkcija yra išvalyti šalies ūkio organizmą nuo trombų. Krizė – tai stipri vėtra, laužanti senas nudžiūvusias medžių šakas. Važiuodamas šįryt girdžiu per radiją vairuotojus skundžiantis, jog jie į rankas nebegauna net po 3-4 tūkst. litų, kaip anksčiau. Gaila, kad žmonės nieko neišmoko. Ar tie vairuotojai nesupranta, kad toks atlyginimas jiems ir nepriklauso? Tai juk pusė ministro algos. Bet ir Vakaruose tos pačios klaidingos ekonominės nuostatos. Kiek Vokietijoje valdžia per visokias finansinio stimuliavimo programas skyrė pinigų įmonėms, kurios, nevykusių vadovų nustekentos, turėjo bankrutuoti? Kada krizė baigsis? – Antanas Kovas perklausia ekonomikos autoritetams pastaruoju metu užduodamo populiariausio viltingojo klausimo. - Jau niekada negrįšime į tą padėtį, kuri buvo prieš du tris metus. Kad bankas gaudytų už rankos vakarykštį studenčioką, piršte pirštų kreditą butui ar net namui, automobiliui, baldams, kelionėms... Žinoma, paveikė krizė ir mūsų bendrovę. Buvusi prieš krizę 54 milijonų apyvarta krito daugiau kaip du kartus, beveik tris kartus sumažėjo pardavimai Lietuvoje. Tačiau apdairaus akcininko ir steigėjo dėka mūsų produkciją užsako ir Saudo Arabija, ir Indija, ir Vokietija. Vis dėlto, darbuotojų skaičių reikėjo sumažinti, pirmą sykį dešimtimi, antrą – Įsikūrus įmonei, pradėjome gaminti vienos rūšies iešmus. O dabar jau esame įsisavinę 25 tipų iešmų gamybą, ir pagaminti per metus jų galime apie pustrečio šimto. sykį – vėl dešimtimi, o trečiąkart susirinkusio kolektyvo tiesiog paklausiau – ar toliau atleidinėjam žmones, ar dirbam ir uždirbam tiek, kiek yra darbo? Žmonės siūlymui, žinoma, pritarė. Tik, va, kodėl tada kuriame idiotiškiausius darbo įstatymus, kurie verčia mokėti už aštuonias val<strong>and</strong>as visas penkias savaitės dienas? O jeigu darbo nėra? Prancūzijoje kavinės savininkas negali dirbti su savo dukra dvylika val<strong>and</strong>ų per dieną. Kodėl žmones verčia valdžia meluoti? Vasarą mūsų įmonėje prižiūrėjo žmogus šilumos ūkį. Jam užtekdavo ateiti ten kartą į mėnesį. Rodos, su žmogum susitarei, ir to turi pakakti. Bet jei atvažiuos Darbo inspekcija? Kodėl aš turiu darbo laiko apskaitos žiniaraštyje rašyti tai, ko nėra? Kodėl aš turiu jausti kaltę? Neva, inspekcija atstovauja darbo interesams. Žinoma, jokio smagumo darbdaviui nėra, kai reikia atleidinėti ar mažinti atlyginimus, pačiam rūpi išsaugoti žmones, jei galvoji apie savo bendrovės ateitį. Bet juk niekas veltui neuždirbtų pinigų nedalija. Nors prieš krizę būdavo ir taip. Išeidamas iš mūsų darbo man vienas darbininkas pareiškė – direktoriau, pas jus už atlyginimą dar ir dirbti reikia. Todėl atitinkamas ir mentalitetas mūsuose susiformavęs. Jeigu kokia bėda – atrodo, jei ne įmonės vadovas, tai bent jau Vyriausybė turi ištraukti pinigą ir kiekvienu pasirūpinti. Grįžo mergaitė dirbti pas mus, į Lietuvą, iš užsienio. Vienas pirmųjų jos klausimų buvo – kur man apsidrausti sveikatą? Pas mus liepia draustis, ir tai spyriojasi, išsisukinėja iš paskutiniųjų. Koks absurdas – žmogus turi pats už save atsakyti. Iš tikrųjų, čia slypi aktuali problema - bendruomenės ir individo atsakomybės santykio optimalus nustatymas. Kodėl Vakaruose niekas nežino, kas yra kyšis? Todėl, kad gydytojas gauna pinigus į rankas, ir jau iš savųjų pats moka sveikatos draudimui. Ir pacientas daugiau nebesuka galvos - kai esu jau vieną kartą sumokėjęs, kodėl turėčiau dar kartą mokėti? Pas mus niekas nepasigilina, kokį realiai žmogus gauna atlyginimą. Kad darbdaviai užmoka Sodrai per trisdešimt papildomų procentų nuo darbuotojo algos, visi praleidžia pro ausis. O jei pats tuos sodrinius pinigus pervestų į socialinį draudimą? Tuomet pareikalautų ir iš to paties gydytojo, kad medicininė paslauga būtų kai ko verta. Europoje, kur vyrauja socializmas, žinoma, viso to nėra. Vakarų Europa perėmė pačius blogiausius įstatymus ir nuostatas, kiek tik įmanoma iš socialistinės Prancūzijos, Sk<strong>and</strong>inavijos kraštų. Ten, kur šimtmečiais sukauptų milijonų dėka, didelė dalis visuomenės tapo išlaikytiniais. Kadaise klestėjusios Ispanija su Portugalija nusmuko. Kodėl? Lengvai įgytas turtas sužlugdo tiek asmenį, tiek bendruomenę, tiek visą visuomenę. Prieš 100 metų iš Šveicarijos emigravo žmonės, todėl, kad badavo. Nežiūrint tos nacijos įgimto verslumo. - Bet ar ir mūsų Vyriausybė negamina išlaikytinių besiskolindama, kartu atsisakydama Tarptautinio valiutos fondo paslaugų? - Kad St<strong>and</strong>art&Poor‘s didina Lietuvai ilgalaikes skolinimosi užsienio ir vietos valiuta reitingus, kad, apskritai, Vyriausybė jau gali pasiskolinti su žmogiškomis palūkanomis – tai didžiulis jos nuopelnas. Ir tik Vyriausybės. Paveldėjusi absoliučiai praskolintą valstybę, biudžetą, Kubiliaus Vyriausybė sugebėjo suvaldyti krašto ekonominę ir socialinę situaciją. Nei vieną dieną nevėlavo pensijos, nei vieną dieną - atlyginimai. Ir mokesčius iš kažkur surinkti reikia. Iš ko dar realiai gali bepaimti pinigą? Iš visame pasaulyje mažėjančio eksporto? O Jeigu valdžia būtų palikusi tuos pačius mokesčius ir algų nesugebėjusi beišmokėti? Tada žmonės galėtų pagrįstai išeiti į gatves, kadangi Vyriausybė nebesugeba valdyti. O tas turgus – Vyriausybė valstybę praskolino... Daug daugiau valstybę praskolino amerikonai, kurie turi galimybę spausdintis pinigus ir pumpuoti savo bankams, ar vokiečiai, prancūzai, italai, tie patys graikai. Dar didesnės spekuliacijos vyksta dėl Tarptautinio valiutos fondo. Pasižiūrėkim į latvius. Latviai TVF buvo priversti sumažinti apmokėjimo minimumą nuo 85 iki 30 latų. Mes, gi, socialinius reikalus patys sprendėm, praktiškai Lietuvoje išliko nepaliestas vargingiausias sluoksnis. Mane liūdina tik tai, kad Vyriausybė savo <strong>gerai</strong> atliekamų veiksmų nesugeba parduoti per žiniasklaidą. Žinoma, mūsų dirbantys pensininkai verkia, kad sumažintos pensijos. Ir ačiū dievui, kad sumažintos – sumažės bedarbystė, jaunesni žmonės juos pakeis. Patirtis, sakot? Anksčiau ir v<strong>and</strong>uo buvo šlapesnis. Trisdešimtmetis gydytojas ar kitas specialistas daugiau naudos atneš, negu jo gerokai pagyvenusi kolegė,
Change language