„SPECTRUM“ Nr. 15 - VU naujienos - Vilniaus universitetas

Šimtai ežerų ir ežerėlių, lašišinių upių irupėtakinių upelių, taip pat miškas sudarėpagrindinę šių valdų ekonominę vertę. IšVilniaus jėzuitų kolegijos dienoraščio lakoniškųįrašų („iš Joniškio atgabeno žuvųproviziją“, „iš Joniškio atvežta žuvų“, „išJoniškio atsiųsta žuvų“, „iš Joniškio gautažuvų provizija“) matyti, kad šis ežeringaskraštas buvo pagrindinis žuvų šaltinisakademijai. O svarbiausia, žuvys buvogaudomos ir tiekiamos nemokamai, nesšio krašto ežerai ir upės kartu su valdiniaispriklausė akademijai. Ūkinė veiklabuvo nepatogi tuo, kad nuolat kildavonesutarimų ir teisinių ginčų. Tipiškas topavyzdys – ilgametis ginčas su Arnioniųdvaro valdytojais dėl žvejybos Arino ežereir malūnų bei žuvų pralaidų statymo Arinosupelyje. Nors jėzuitai ne kartą teis-me įrodė savo nuosavybės teises į Arinoežerą ir Arinos upelį, bet Arnionių dvaras,išsidėstęs ant šio ežero ir upelio krantų,niekaip negalėjo susilaikyti „neįbridęs įsvetimą vandenį“.Ginčas su „kilmingąja ponia Šveikovska“dėl žvejybos Žeimenoje ir tilto per jąnaudojimo ūkinėms reikmėms – to patiespobūdžio. 1582 m. Mykolas Radvila pardavėPabradės dvarą Jonui Šveikovskiui, o1664 m. karalius Janas Kazimieras pasirašėaktą, suteikiantį Pabradės šeimininkuiteisę per Dubingos upę pastatyti tiltą iruž naudojimąsi juo rinkti pinigus, pvz.,už žirgą – po du šilingus, už karvę, avį,veršį – po šilingą. Už smulkius gyvulėliustekdavo mokėti po vieną pinigėlį. Pastatytitiltą per Dubingos upę reikėjo netkaraliaus leidimo, nes pati upė priklausėne Pabradės dvarui, o Vilniaus akademijosJoniškio valdoms. Kaip matome, LietuvosDidžiojoje Kunigaikštystėje buvoįprasta už privačius tiltus imti atlygį ir jisnebuvo simbolinis. Iš to kyla p. Šveikovskosnoras nemokamai naudotis tiltu perŽeimeną.Kyla klausimas: o kokias gi žuvis p. Šveikovska,gyvenime nelaikiusi rankoje neitinklo, nei meškerės, ruošėsi žvejoti Žeimenoje?Tikrai ne ešeriukus ar kuojytes.Geidžiamų žuvų rūšį parodo prašymopateikimo ir jo nagrinėjimo laikas: atsakymasrašytas lapkričio 26 d. Tuo metuneršti į Žeimenos upę ir gausius jos intakusatplaukia atlantinės lašišos. Dėl jųnegaila nei lėšų, nei apgaulės, nei pykčiųsu kaimynais. Ir mūsų dienomis Žeimenagarsėja savo lašišomis, tad galima įsivaizduoti,kiek jų buvo XVII a. Gaila, kadVilniaus jėzuitų kolegijos dienoraščioautoriai nenurodo pristatomų žuvų rūšių,tik kartais pamini „žuvis geltonamepadaže“ arba kad „pietums duota gausiaižuvų“. Žvejybos būdą atskleidžia ir tai,kad žiemą įrašų apie pristatomas žuvisdaugiau: tuo metu, kaip ir dabar, buvoįprasta žvejoti ant ledo traukiamais tinklais.Ir žuvų rūšys vargu ar skyrėsi nuoXIX–XX a. sugaunamų: tai karšiai, lydekos,kuojos su raudėmis, ešeriai, lynai irviena kita vėgėlė. Vasarą žvejodavo venteriaisir statomaisiais tinklais. Rudenįunguriams ir lašišoms upeliuose statydavopralaidas, statomaisiais tinklais gaudydavoseliavas ir ežerines stintas. Uždariusjėzuitų ordiną, sunyko ir jų puoselėtasJoniškio dvaras. XVIII a. aštuntajame dešimtmetyjeGrybėnų kaimo (Ignalinos r.)seniūnas Mykolas Kostrovickis nupirkoArnionių dvarelį, o iš Joniškio dvarovaldytojų išsinuomojo Bebruso ir Stirniųdvarus su 28 užusieniais ir 80 valstiečiųsodybų. 1792 m. iš Vilniaus vyskupoIgno Masalskio M. Kostrovickis pirkoPabradės palivarką, o iš uždaryto jėzuitųordino – iki tol iš jo nuomotas Joniškiožemės valdas, ežerus, miškus ir kaimus.Taip susikūrė didžiulė Arnionių latifundija,o universitetas prarado savo ežeringąjįperlą.Išsamiau apie šį Vilniaus universiteto paveldą:LVIA, Jėzuitų fondų dokumentų, saugomų Rusijossenųjų aktų archyve, mikrofilmai. L. Žilevičiauskolekcija, f. 3B, rulonas A7, l. 1–159 – jėzuitų Joniškioir Nemenčinės dvarų medžiaga 1592–1773 m.LVIA, f. 525, ap. 8, b. 1034 – 1773 m. Joniškiodvaro inventorius.Žeimenos upės baseinas iš 1613 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio atspaudo.Originalas saugomas Upsalos universiteto bibliotekoje (Švedijoje)R. Malaiškos nuotr.SPECTRUM 2011/237