„SPECTRUM“ Nr. 15 - VU naujienos - Vilniaus universitetas

jo duonos paragavo dauguma. Vėliau tiktrečdalis, ypač tie, kurie turėjo pedagogopašaukimą, liko ištikimi šiai nelengvaimisijai ir bendrojo lavinimo mokyklose artechnikumuose pasiekė puikių rezultatų,parengė nemaža metodinių priemonių,išugdė ne vieną gimtąją kalbą ir literatūrągerbiančių jaunuolių kartą. Tai RitaTevelytė-Švelnienė, Danutė Višinskaitė-Miliukienė, Adolfas Jatulis, GenovaitėVarnaitė-Kiliuvienė, Marytė Jankevičiūtė-Dranseikienė, Vladislovas Paulavičius, MarytėKabacevičiūtė-Sabaliauskienė, BroniusJasiulionis ir kt. Bene ilgiausiai A. Giedriaus-Giedraičiogimnazijoje vaikų meilęgimtajam žodžiui ugdžiusi Milda Strakšytė-Piliutienėrajono vadovų buvo pavadintatiesiog Dievo dovana Jurbarko kraštui.Kiti minėto kurso absolventai nuėjoį redakcijas, leidyklas, mokslo įstaigas,draugijas, valstybines įstaigas, teatrą. Tačiauįgyta pamatinė kvalifikacija – lietuviųkalba – visur buvo pagrindinis darboįrankis ir rūpesčio objektas. Antai GražinaButvilaitė-Mikailionienė, dirbusi Paminklųapsaugos ir kraštotyros draugijoje,pasakoja: „Bendravau su tokiais šviesiaisžmonėmis, kaip Vacys Milius, NorbertasVėlius, Ramutė Rimantienė, AntanasTyla, Adolfas Tautavičius, AleksandrasVanagas. [...] Tai buvo dideli Lietuvospatriotai. Likimas suvedė ir su iškiliais,taip pat patriotiškai nusiteikusiais kalbialumnaiJos didenybė –ALMA MATER VILNENSISProf. Česlovas KalendaUniversitetas, kaip tradicinė, seniausia aukštosios mokyklos forma su įvairiaisfakultetais, buvo sukurtas Vakarų Europoje XI a. ir išplito visame pasaulyje. Darviduramžiais studentai universitetą, kuriame įgijo mokslą, ėmė vadinti Almamater (lot. motina maitintoja). Senovės graikų filosofas Diogenas iš Laertos (IIIa.) minėto posakio autoriumi laiko stoicizmo pradininką Zenoną (333–264 m.pr. m. e.), Atėnuose įkūrusį stojos filosofijos mokyklą. Šiandien šio vaizdingo posakioprasmę nuolat primena kasmet ateinantieji į universitetą studijuoti ir iš jo,jau baigę studijas, tarsi paukščiai iš gimtojo lizdo išskrendantieji. Tik tas išskridimaspaprastai yra ne toks kaip gamtoje.Kaip vaikai nepamiršta savo motinos irją aplanko, taip ir universiteto absolventai,arba alumnai (lot. išmaitinti, išauklėti),turi tradiciją sugrįžti į savąją mokslųšventovę. Čia jie susipažįsta su aplinkospokyčiais ir studijų naujovėmis, neretaiišklauso vieno ar kito mėgstamo dėstytojopaskaitą ar pasakojimą auditorijai rūpimaisklausimais, pasidalija prisiminimais.O šį kartą norėčiau papasakoti apie darvieną dėmesio vertą iniciatyvą – sugrįžtiį savo Alma mater turint rankose summasummarum, t. y. postudijinio periodo nueitokelio ir atliktų darbų apibendrinimą,išdėstytą juodu ant balto. Turiu galvojeUAB „Printėja“ 2009–2011 m. išleistąJono Laurinavičiaus trijų knygų seriją„Kaip gyvi, mano kurso draugai?“. Tai,galima sakyti, 1959–1964 m. VU studijavusiųlituanistų kurso metraštis, nušviečiantisjų kelią į universitetą, mokymosiir studentiškos buities ypatumus, bet daugiausiavietos skiriantis kiekvieno profesineiveiklai, jos rezultatams ir asmeniniamkolegų likimui.Mintis parengti tokį leidinį minėto kursoabsolventui J. Laurinavičiui kilo neatsitiktinai.40 įstojusių ir 33 baigę lituanistaipo studijų buvo kelis kartus surengę kursosusitikimus, bet vėliau ši iniciatyva išblėso.J. Laurinavičius, patyręs žurnalistas,tautotyrininkas, mažųjų literatūros žanrųmeistras, redaktorius ir leidėjas, sumanėseną akademinę tradiciją atgaivinti suteikdamasjai netikėtą paskatą. Jis surinkomedžiagą apie krašte pasklidusius studijųdraugus, parašė knygą ir į jos sutiktuvesuniversitete kartu su gerąja kurso fėjaViktorija Dailydaite-Zvicevičiene pakvietėsavo akademinės jaunystės metų kolegas.Leidinys buvo džiaugsmingai sutiktasir suteikė naują kvėpavimą kurso susitikimųtradicijai. Negana to, Jonas toliautęsė pradėtą darbą, nes į pirmąją knygąne viskas pateko. Projekto iniciatorius pakvietėir leidinio personažus, kad jie, jaubūdami pensininkai, atsakytų į pateiktusklausimus, išsamiau papasakotų apie save,apibendrintų sukauptą darbo ir gyvenimopatirtį. Šitaip atsirado dar dvi knygos. Taine mokslinis veikalas, bet vertingas savonuoširdumu, emocingumu, dokumentinemedžiaga, detalėmis, įdomiais pastebėjimaisir įžvalgomis. Per atskiro akademiniokurso istoriją, lyg aplinką atspindintįrasos lašą, atsiskleidžia prieštaringas laikotarpis,okupuotos šalies realijos, jaunimoryžtas atkakliai siekti mokslo, universitetopastangos puoselėti lietuviškąją kultūrą,ugdyti gerus specialistus, gimtojo kraštopatriotus.Praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečiopradžioje VU baigę lituanistai,įgiję filologo, lietuvių kalbos ir literatūrosmokytojo kvalifikaciją, beveik visi dirbopagal specialybę. Iš pradžių mokyto-38 SPECTRUM 2011/2