istorijosŠv. Jonų bažnyčiosrestauravimo istorijaNijolė Bulotaitė<strong>Vilniaus</strong> universiteto ansamblis –vienas gražiausių <strong>Vilniaus</strong> senamiestyje,o miesto svečius ypač dominaŠv. Jonų bažnyčia. Neseniai naujomisspalvomis sužėrėjo restauruota varpinė,į kurios viršų dabar jau galimapakilti ne tik laiptais, bet ir moderniuliftu. Bažnyčioje baigiami tvarkyti langai.Didžiausi bažnyčios restauravimo,tvarkymo ir tyrimų darbai buvoatlikti rengiantis universiteto 400 metųjubiliejui, taigi daugiau nei prieš 30metų. Tada sutvarkyta visa bažnyčia,restauruoti vitražai, centrinis altorius,vertingi baldai, koplyčios, atidengtadalis freskų. Kalbiname architektą RomanąJalovecką, kuris 1968–1978 m.vadovavo Šv. Jonų bažnyčios rekonstrukcijosir restauravimo darbams.V. Naujiko nuotr.Kaip dabar Jums atrodo padarytasdarbas? Dabar jau niekas tokių kompleksiniųtyrimų neatlieka, tvarkomadažniausiai nedidelėmis dalimis.Sunku pasakyti. Galbūt kai ką darytumekitaip. Matau, kokia dabar pažanga.Neturėjome tokių medžiagų nei tokiųtyrimų galimybių. Tai buvo pati panašiųtyrimų pradžia, bet buvo labai daug tyrėjųentuziazmo. Man talkinusi istorikė,darbininkai, Istorijos fakulteto studentai– visi dirbo labai susidomėję ir su malonumu.Kiekvienas radinys buvo labaiįdomus. Kai pasižiūriu į šiuo metu vykstančiusdarbus, tai matau, kad jų spartakur kas didesnė, daugiau įvairių sričiųspecialistų, bet viskas susmulkėję, susikūrędaug mažų individualių įmonių,o paklausa paminkliniams objektamsne tokia jau didelė. Gal dabar ir nebėradaug tokių objektų, kuriems reikėtųdidelių nuoseklių tyrimų. O tuo metubuvo tyrinėjama Šv. Jonų bažnyčia, katedra,Šv. Kazimiero bažnyčia. Tiemsobjektams buvo mestos didžiausios patyrusiųrestauratorių pajėgos.Šv. Jonų bažnyčia daugeliu aspektų yraypatinga. Lietuvoje neturime kitos tokiosdaugiaplanės dešimties altorių kompozi-40 SPECTRUM 2011/2
cijos. Tai labai gražus italų baroko architektūrosįnašas. Bažnyčia išsiskiria ir savodydžiu, vargonais. Ypatingos viduramžiųcechų koplytėlės (siuvėjų, kirpėjų, auksakalių),nes bažnyčia buvo miesto centre.Kas buvo sudėtingiausia?Sudėtingiausia buvo pati pradžia, darbosąlygos. Bažnyčia buvo labai apleista.Joje buvo baldų, popieriaus sandėliai,sunkvežimiais važinėjant išdaužytosgrindys. Reikėjo dulkėse landžioti po rūsius,viską apžiūrėti pasišviečiant prožektoriais.Sunkiausia buvo ta žvalgyba, fiksavimas.Kiekvienas architektas tyrėjas,kaip ir gydytojas, turi nustatyti diagnozę:ne tik įvertinti būklę, bet ir rasti, kas yravertingesnio ir įdomesnio. Pradėjomenuo rūsių matuoti plytas ir ieškojome,koks plytų rišimo būdas, koks skiedinysnaudotas. Tokia tyrėjų abėcėlė: svarbu irskiedinio sudėtis, siūlių storis. Pradėjęnuo rūsių ėjome iki pastogės, koplyčiųstogų, ieškojome seniausių išlikusių fragmentų.Matyt, dabar kitokios galimybės?Galimybės tikrai buvo ne tokios. Dabaryra laboratorijos, kuriose galima ištirtipateiktą skiedinį. O tada viską darėmevizualiai. Kai 1950 m. įsikūrė restauravimodirbtuvės, pati pradžia buvo sunki.Įsiliejau į kolektyvą 1960–1961 m. Tadajau buvo tyrinėta Trakų pilis, <strong>Vilniaus</strong>aukštutinė pilis. Mes buvome susidaręplytų pavyzdžių etalonus: iš kokių plytinių,kokio dydžio plytos, kokio laikotarpio.Dabar tai atrodo primityvu. Betyrimų, be chemikų pagalbos mes vizualiainustatydavome laikotarpį. Ir galiupatvirtinti, kad gerai pataikydavome.Dabar chemikai gali nustatyti kiekybinęir kokybinę sudėtį, bet statybos evoliucijaitai nėra labai svarbu.Kokie buvo svarbiausi atradimai,paveikę tolimesnius darbus?Ypač daug apie Šv. Jonų bažnyčią buvorašyta lenkų menotyrininkų, tyrinėtojų.Buvo spėjama, kad čia, prie parapinėsbažnyčios, turėjo būti miesto turgus.Manyta, kad pirma buvo pastatyta bažnyčiosapsidė ir vėliau pristatyta nava.Kaip architektas atkreipiau dėmesį, kadcentrinėje navoje pilioriai stambūs, onuo presbiterijos jie plonesni ir pasisukusipati bažnyčios ašis. Pagal plytas niekonegalėjome nustatyti, bet rūsyje radomepirmosios bažnyčios presbiterijos galinėssienos gabalėlį. Kai padarėme šurfus tikrindami,kur yra apsidės išorinės sienos,pasitvirtino, kad rytinė dalis pristatytavėliau, pratęsta į rytus jėzuitų laikais.Mokslo muziejaus ekspozicija centrinėje bažnyčios navoje 1979 m.Pietinis bažnyčios portalasV. Naujiko nuotr.V. Naujiko nuotr.Labai įdomus atradimas – pietinis portalas.Buvo tik užuomazgų, ir mums pavykojį atidengti. Lietuvoje išliko nedaugankstyvosios gotikos portalų: Pranciškonų,Šv. Mikalojaus bažnyčios. Įdomuir tai, kad būdama parapinė bažnyčia jiturėjo kelis įėjimus: vakarinį centrinį –iš Didžiojo kiemo, pietinį ir dar vieną iššiaurinės pusės, kur dabar yra Šv. Onoskoplyčia. Tai būdinga Vakarų Europosgotikinėms bažnyčioms.Tyrinėdami bažnyčią radome labaidaug rūsių, kriptų. Planuose buvo užfiksuotoskelios kriptos, o mes radome daugdaugiau ir ankstyvesnių. Seniausios yražemiau, nes amžiams bėgant kilo grindųlygis. Istoriniuose šaltiniuose buvominima, kad XVIII a. daug palaikų išbažnyčios buvo išvežta, norint padarytivietos naujiems laidojimams. Pasirodo,tai nebuvo padaryta, o viskas suversta povargonais – didžioji kripta buvo užverstakaulais.Man kaip architektui ypač malonu,kad pavyko nustatyti pirmąjį bažnyčiosplaną. Taip pat nustatėme, kad gotikoslaikotarpiu buvo trys rekonstrukcijos –pirma pastatyta bažnyčia, tada pristatytidu bokšteliai: vienas dabar išlikęs iš pie-SPECTRUM 2011/241