kaip praktiškai įgyvendinti strateginius planus - Radviliškio rajono ...

inkoje. Todėl viešojo administravimo institucijai, greta paslaugų rinkos strategijos, reikalinga ir
“gelbėjimosi virvės strategija”, nukreipta į politinę rinką. Būna taip, kad viešojo administravimo
institucija teikia puikiauisias paslaugas ir palaipsniui nyksta. Arba, kas atsitinka dažnai, ji gali veikti
prastai ir vis tiek augti.
Todėl viešojo administravimo institucija negali apsiriboti vien tiktai parengti strateginį planą,
remiantis tiksliais paskaičiavimais ir geriausios veiksmų alternatyvos pasirinkimu. Viešojo
administravimo institucija privalo:
- į strateginio plano rengimą įtraukti ją kuruojančių institucijų ir kitų interesų grupių atstovus:
- numatyti lobistinius ir visuomeninės informavimo veiksmus, užtikrinančius institucijos
veiklos supratimą ir paramą jai.
1.5 Esama situacija planavimo srityje
Pradėjus dirbti rinkos ekonomikos sąlygomis, dauguma iš mūsų patikėjo, kad rinka kaip
visagalis fenomenas subalansuos valstybės ūkį ir mums užtikrins pakankamą gyvenimo kokybės lygį.
Deja, jau dešimt metų gyvenimas negerėja. Galima teigti – viena pagrindinių klaidų yra ta, kad
dauguma valstybės valdymo sprendimų nesiremia klasikiniais ekonomikos teorijos ir vadybos
teiginiais. Planavimo teorija teigia, kad bet kokia organizuota žmonių grupė, neturinti savo
veiklos plano (kuriame būtų nurodyti aiškūs tikslai, uždaviniai, priemonės, atsakingi vykdytojai
bei finansavimo šaltiniai šiam planui įvykdyti), pasmerkta žlugti.
Net ir sovietmečiu ūkinė veikla Lietuvos regionuose buvo plėtojama pagal planą, kuris
lėmė miestų ir regionų specifiką bei ją atitinkančią kvalifikacinio potencialo, technologijos bei
finansinių išteklių koncentraciją.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šalyje buvo atsisakyta iki tol egzistavusio penkiamečio
planavimo, pradedant pačia mažiausia organizuota visuomenės ląstele – įmone ir baigiant teritoriniais
dariniais: rajonais, miestais ir bet apimant pačią šalį su atskirais ūkio sektoriais, socialine, kultūrine ir
kita veikla. Kurį laiką planavimas buvo traktuojamas kaip sovietmečio palikimas ir planavimo nebuvo
iš viso. Tačiau laikas parodė, kad siekiant tolygios ir tikslingos valstybės raidos, planavimas yra
būtinas. Patys pirmieji susivokė verslininkai, pamatę, kad rinka toli gražu chaoso nepanaikina, o
priešingai – neplanuoti veiksmai jį dar labiau didina. Be to, įsitikinta, kad ne tik pavienis verslas
turi būti planuojamas, bet ir jo plėtrai turi būti sukurta pakankamai palanki aplinka.
Pirmieji bandymai nukreipti sektoriaus vystymąsi tam tikra linkme rėmėsi Vakarų Europos
patirtimi. Pradėtos kurti koncepcijos (Lietuvos nacionalinė sveikatos koncepcija, Lietuvos švietimo
koncepcija ir kt.). Lietuvai oficialiai pareiškus savo norą integruotis į Europines bei Euroatlantines
struktūras, atitinkamose srityse buvo pradėtas taikyti tose struktūrose taikomas planavimas (pvz.
NATO, Europos Sąjungos). Šiandien planavimo procesas įgauna dar didesnį mąstą ir tarp Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2000-2004 metų programos įgyvendinimo priemonių galima rasti daugybę
priemonių, susijusių su strategijų, koncepcijų, programų kūrimu. Apžvelgus ir išnagrinėjus bendrąjį
šalies ir atskirų sektorių plėtros planavimą, galima išskirti tokias pagrindines planavimo dokumentų
rūšis : koncepcija, strategija, nacionalinė programa, plėtros kryptys/gairės bei priemonių planas
(kuris dažniausiai sudaromas strategijai ar programai įgyvendinti).
Planavimo dokumentai sudaromi skirtingam laikotarpiui – 1 ir daugiau (2, 3, 4, 5, 6, 9, 10, 20)
metų arba neterminuotai. Jeigu planavimo dokumentas neterminuotas, jo atnaujinimas arba
revizavimas gali būti numatytas arba strategijose (pvz. Valstybinė atliekų tvarkymo strategija), arba
atitinkamos srities įstatymuose (pvz. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas). Tačiau dažniausiai
planavimo dokumentų atnaujinimo ir revizavimo mechanizmas visai nenurodomas. Planavimo
dokumentai sudaromi vadovaujantis atskirų sektorių įstatymo nuostatomis arba atsižvelgiant į atskirų
sektorių veiklos planus.
17