genomo - Vilniaus universitetas

Tik XIX a. II pusëje pradëtas konstruotilabiau á modernià panaðëjanèios tautosvaizdinys ir, þinoma, pati tauta. Bet tojipaþanga pasirodë trapi ir pagal dabartinesrealiàsias jëgas neadekvati á priekáðuoliuojanèiam pasauliui...Lokalumo bei tapatybës (identiteto)problematika mums, lietuviams, ypaè aktualidar ir dël tos prieþasties, jog tautos,kaip istorijos ir kultûros subjekto, suvoktisiki ðiol nëra tapusi bent kiek labiau iðplëtotos,juolab – susistemintos diskusijosobjektu. Taip kalbëdamas galvoju netik apie sociologus ar kultûrologus, bet irapie politologus, istorikus ir net apie ekonomistus.Tautos suvoktis galëtø bûti plëtojamakad ir dviejø, nuo pat civilizacijosatsiradimo nuolatos besigrumianèiø socialumotendencijø kontekste. Kalbameapie amþinà konfliktà tarp istorinio-kultûrinioir utilitarinio-pragmatinio sàmoningumoatmainø. Istoriniu-kultûriniu sàmoningumuvadiname tà þmoniø, jø organizuotøgrupiø ir valstybës institucijø elgesiodimensijà, kuri yra motyvuojama(grindþiama) tautos istorine atmintimi, joskultûriniu paveldu, taip pat tautos tvarumoidëja. Utilitarine-pragmatine sàmoningumoatmaina vadiname þmoniø sàmonëje,socialiniø struktûrø bei institucijøveiksmuose vis labiau ásitvirtinanèius savanaudiðkoracionalumo, vartotojiðkumoir juslingumo pradus, taip pat tais pradaisgrindþiamà finansiná, politiná ir þiniasklaidinásuokalbiðkumà.Sukonkretindami lokalumo bei tapatybësdiskursà, galëtume formuluoti kadir tokius klausimus: kokie mes, lietuviai,istorijos pradþioje buvome? Kokius elgsenosbruoþus ji mûsø protëviams ápirðo?Kas mes ðiandien esame ir kokiaisryt tapsime? Kà pasauliui mes davëmeir ar galime kà savitesnio duoti? Apskritai,ar lietuviø tauta, gyvendama ðalia kitø,iðlieka tvari? Kaip tas jos tvarumas persiduodaLietuvos valstybei ir apskritai eurointegracijai?..Kalbant dar konkreèiau, galima iðskirtidvi lokalumà nusakanèiø poþymiø klases.Pirma, tai poþymiai, susijæ su istorineatmintimi ir kultûriniu paveldu. Tai –praeitá nusakanti klasë. Ðie poþymiai iðsiskiriane tik ryðkesniu partikuliarumu,bet jie dar atlieka ir labai reikðmingà, bendrastæstines vertybes teikiantá, socialinioveiksmo subjektus vienijantá vaidmená. TaiIlgus ðimtmeèius lietuviø, kaip tautostàsa, anot poeto J. Aisèio, buvo nemoningumàugdantys poþymiai. Antra,þmoniø istoriná-kultûriná socialumà bei sàtàsi,o kito mûsø màstytojo – St. Ðalkauskioþodþiais: lietuviai – „tauta, kuri niene,utilitarine veikla ir tos veiklos veikia-tai poþymiai, susijæ su þmoniø pragmatikadanëra buvusi tuo, kuo galëjo bûti...“ mu gyvenimo bei elgsenos bûdu. Tai ru-ndymø akivaizdojetininës praktikos gimdomus ekonominius,politinius, socialinio dominavimo irkitus interesus nusakantis blokas. Antaikurioje nors vietovëje funkcionuojanti versloámonë gali turëti átakos èia gyvenanèiøþmoniø santykiams: ekonominiams,doroviniams, politiniams ir net estetiniamsásitikinimams. Jie gali bûti slopinamiarba, atvirkðèiai – labiau iðskleidþiamiir átvirtinami.Kokia ðiø klasiø ir jø elementø kombinacija?Ar ji skatina glaudesná socialinásàsajingumà (koherentiðkumà), ar atvirkðèiai– lokaliná sociumà veikia dezintegruojanèiai?Jau ðtai toks, supaprastintaslokalumo poþymiø skirstymas vedamus „prie minties“ ne tik dël santykiotarp praeities ir dabarties reikðmingumo.Bet ir dël kultûros normatyvumo, jos tæstinumo,þmoniø dvasinio sàsajingumo, oið kitos pusës – mums nurodo sociumomodulumà ir kintamumà.Visuomenës modernumas tiesiogiaisietinas su bendràja, su visuotine kultûra.Kuo modernesnë visuomenë, tuo irsocialinës erdvës daugiau – tuo daugiauir visuotinumo. Taèiau tai jokiu bûdu nereiðkia,kad lokalumas, lokalinë kultûratampa atgyvena. Gal greièiau atvirkðèiai...Taip, prieðtaravimas tarp lokalumoir universalumo egzistuoja, jisai pakankamaiakivaizdus, áþiebiantis konfliktus.Bet konfliktai atsiranda ten, kur universalumasdemonstratyviai ignoruoja lokalumà,o pastarasis – universalumà. Kaipgamtoje ávairovë puikiai dera su visuotinumu(kad ir gamtos ciklø, geografiniøzonø ir kt. pavidalu), taip ir visuomenëjelokalumo ir universalumo ryðys, jø pusiausvyrumassudaro socialinio vyksmoenergetiná ðaltiná.Pasaulio visuomenë organizuojasibûtent pasiremdama ávairaus lygio lokaliniaiscentrais. Pastarøjø vaidmuo priklausonuo to, koks bus juos sudaranèiøsegmentø vidinis integralumas (koherentiðkumas).Socialinio vyksmo dalyviøbendra savivoka visada bus tvirtesnë ten,kur reiðkiniai, procesai, kultûros srautai,taip pat ir to paties socialinio veiksmo rutinizacijabus labiau ávietinti. Lokalumasþmonëms teikia bendrumo, bendrø dvasiniøiðgyvenimø, tikrumo ir saugumojausmà. Bet tik tuo atveju, jeigu rutininëlokalinës erdvës praktika yra praturtinamabendromis vertybëmis; jeigu nuolat rûpinamasijø diapazonu, t.y. jeigu nuolatkuriamas prasminis, etnokultûrinis, etnopsichologinissocialiniø santykiø tinklas.Visuotinai þinoma, kad, pavyzdþiui, Japonijaið kitø ðaliø iðsiskiria savo kultûrospartikuliarumu, kuris visai valstybei suteikiadidesná gyvybingumà. Taèiau maþiauþinoma, kad kiekvienas ðios ðalies regionastaipogi pasiþymi iðskirtiniais etnokultûriniaispoþymiais ir kad kiekviena organizacija,kad ir kokia ji bûtø: didelë ar maþa,taip pat siekia unikalesnio savo veido ir jopuoselëjimo. Visa tai natûraliai atsispindi irtautos, ir valstybës elgsenoje. Tokiame ðtaivisuotinumo ir lokalumo derinyje ir slypi japoniðkosioscivilizacijos galia.Kalbëdamas apie lokalumà, skaitytojodëmesá norëèiau atkreipti á dar vienàðio prieðtaringo reiðkinio pusæ...Panaðiai kaip raðytojas kartais net nesàmoningaiplëtoja savo romano koncepcijàbei siuþetà, pasiremdamas gyvenamosiosaplinkos siûloma medþiaga,taip ir sociologas, politologas ar kultûrologas,imdamiesi tos ar kitos temos, daþniausiaivadovaujasi tuo, kà jam ásiûlo aplinkinispasaulis, jame knibþdanèios, kunkuliuojanèiosaktualiausios problemos.Taip sakydamas galvoju ne tik apie kritiðkesnáir kûrybiðkesná teorijø, uþgimusiøkitoje terpëje, adaptavimà, bet ir dràsesnásavøjø iðskleidimà. Stebint jaunøjømokslininkø darbus galima suformuluotivienà mums nemalonià iðvadà: vislabiau ásigali nekritiðkas kitokiame pasaulyjeuþgimusiø teorijø atpasakojimas ir jomissekimas. Daþnëja atvejai, kai net nebeuþsimenamaapie tos paèios problematikosdarbus, paraðytus savojoje Tëvynëjeir savøjø autoriø.Lietuviø literatûros klasikas Vaiþgantasyra atvirai prisipaþinæs, kad vos ne visussiuþetus bei personaþus savo kûriniamsjisai sëmësi ið gimtojo Malaiðiø kaimo irjo apylinkiø (kurios ðiandien atrodo tarsibûtø nusiaubtos baisiausio maro...). Mûsøtautietá Algirdà Greimà iðgarsinusi semiotikaatsirado dar ir kaip intuityvi pastangaprisiliesti prie nepaþintø, nesuvoktø paliktossavo Tëvynës, jos praeities klodø(pavyzdþiui, tokiø miglose iðtirpusiø, kaipSovijaus mitas...).Ðiø eiluèiø autorius irgi neatsitiktinai savomonografijose yra pateikæs keletà iðplëtotøsociologinës teorinës minties konstrukcijø:Socialiniø átampø Lietuvoje laukai,Tautos civilizacinë negalia, Tautos egzistencijostikslas, Tautos saviteigos bûviaiistorijos ir civilizacijos erdvëje ir kt. Prielokalinës realybës inspiruotø autoriaus pastangøtaip pat priklausytø paraðytas ir JAVlietuviø dienraðtyje „Draugas“, taip pat atkartotaikolektyvinëje monografijoje „Tautinëstapatybës dramaturgija“ (2005 m.)paskelbtas Pasaulio Lietuviø Deklaracijos Mokslas ir gyvenimas 2006 Nr. 1 9