Mokslas ir gyvenimas 2011 Nr. 5–6 1 - Vilniaus universitetas

iðsikëlimà ið Kauno á Vilniø ðiandien vertina
architektûros profesorius. – Ásikurti sostinëje
ir tapti vilnieèiu nebuvo lengva. Teko
lauþyti daugelá kaunietiðkø stereotipø,
keisti vertybiø hierarchijà, màstysenos kategorijas,
bendravimà ir buitá. Gyvensena
tapo labiau miestiðka, „urbanizuota“.
Pasikeitë net èionai in corpore persikëlusios
katedros kolegø santykiai. Kita vertus,
gyvenime atsirado daug naujø spalvø.
Vilnius uþkrëtë savo senove dvelkianèia,
intelektualia aura, didmiesèio gyvenimo
tempu. Todël jo palikti, gráþti atgal
dabar në uþ kà nenorëèiau. Kaune liko
praeitis – vaikystë, jaunystë, studijø metai.
Liko gaili, sentimentali nostalgija gimtosioms
vietoms, liko kasmet, deja, vis retëjantis
giminiø, kaimynø, mokslo draugø
bûrys.“
Kaip atsirado ta ypatingoji Ðanèiø dvasia
Pasak Jurgio Vanago, jà formavo ir
Architektûros fakulteto profesorius
Jurgis Vanagas uþ nuopelnus Kauno
miestui apdovanotas II-ojo laipsnio
Santakos Garbës þenklu
Ið prof. Jurgio Vanago atsiminimø apie Kaunà
„Man, buvusiam kaunieèiui, gaila
beveik jau nebelikusio senojo „Metropolio“,
Konrado kavinës, seniausios
mieste „Teatro vaistinës“, dar neseniai
puoðusios centrà. Liûdna ir dël visos
dar galutinai nenumarintos, bet jau
merdinèios, iðtuðtëjusios Laisvës alëjos
– urbanistinio perlo, pedestralës,
kuriai nebuvo lygiø ne tik Europos
miestuose. Nelinksmi, bet iškalbingi
skelbimai puošniose jos vitrinose:
„Uþsidarome“, „Išpardavimas“,
„Išnuomojama“, „For sale“... O juk visa
tai buvo nuspëjama, nuo to savo
laiku primygtinai atkalbinëta.
Savo korektûras daro ir laikas... Vis
retesnës vasaros pavësyje ant alëjos
suoliukø ar ðaligatvio kavinëse ðnekuèiuojanèios
neprilygstamos skrybëlëtos,
mezginiuotos, iðpuoselëtø veidø,
nepraradusios „smetoniðko ðarmo“
Kauno ponios – gyvasis miesto turtas.
Jos dar prisimena Kiprà Petrauskà,
„Traviatà“, gal net Fiodorà Ðaliapinà...
1939-øjø ovacijø griausmà Sporto halëje
Lietuvos krepðiniui, po to tapusiam
antràja mûsø religija... Tai jø lûpdaþiø
iðskirtinë istorija. Bûtent Ðanèiø priemiestyje
pradëjo veikti pirmieji stambûs atgimusios
Lietuvos fabrikai, èia savo veiklà
pradëjo daug áþymiø kraðto þmoniø – valstybës
veikëjø, raðytojø, dailininkø, sportininkø.
Èia gyveno vienos moderniausiø
Rusijos imperijoje didþiosios Kauno tvirtovës
águlos dalis – karininkai ir jø ðeimos.
„Kiek èia bûta karinës bravûros, muðtro,
rikiuotës, pratimø, iðkilmiø, orkestro
marðø, plevësuojanèiø vëliavø, puoðniø
pëdsakus kaþkada tekdavo ðluostyti
nuo nemirtingojo Kauno operetës riterio
Vytauto Rimkevièiaus ástiklinto
portreto, kabëjusio Kauno muzikinio
teatro fojë...
Tarsi ámerktame fotopopieriuje iðryðkëja
senieji laikinosios sostinës
vaizdai. „Metropolis“, „Versalis“, Konrado
kavinë, daug kam net ið dabartiniø
kaunieèiø jau negirdëti kino teatrø,
parduotuviø, kaviniø, gardësiø vardai:
„Triumf“, „Kapitol“, „Monika“,
„Fru-fru“... „Paramos“ ragaiðis, „Tilkos“
ðokoladas, balti „Pieno centro“
kokteiliai, tradiciniai „faif-okliokai“...
Mintyse atgimsta skrybëlëti, galantiðki,
briliantinu pateptais, gluotniai, a
lá Willi Fritsch susiðukavæ Kauno „salionø“
liûtai ðviesiais getrais, koketiškos
damos, Muralio kirpykloje pusmeèiui
„lokonais“ sudëtais plaukais,
ant ilgø grandinëliø kybanèiais plokðèiais
sidabriniais „ridikiuliais“, holivudiðkai
manipuliuojanèios ilgais kandikliais...
Prie restoranø kantriai lûkuriuojantys
juodi iðblizginti kampuoti klasikiniø
formø automobiliai...“
baliø pulko damoms su ceremoningais
ðokiais, meilës romanø ir neiðtikimybës
konfliktø, dvikovø ir saviþudybiø, – þaismingai
apie Ðanèius pasakoja profesorius.
– Apskritai retas pasaulio miestas,
iðsidëstæs abipus upës, kada nors priklausë
ne vienai valstybei. Kaunui teko kaip
tik tokia dalia, nes Nemunu, skirianèiu dabartinius
Ðanèius nuo Panemunës, Pajiesio
ir Fredos, kadaise driekësi valstybiø siena.
Po 1795 m. anapus upës esanti Uþne-
munë priklausë Prûsijai, nuo 1807 m. – Varðuvos
hercogystei, nuo 1815 m. – Rusijos
imperijai pavaldþiai Lenkijos karalystei.“
Vaikystës áspûdþiuose – A.Ðocikas ir
ðanèiðkiø „tarmë“
VGTU profesoriaus emerito knyga
„Ðanèiø praeities takais“ nepretenduoja
akademiðkai atpasakoti Kauno priemiesèio
istorijà, taèiau apraðomi prisiminimai
vaiko akimis ne maþiau iškalbingi.
„Ar gali kitø, vëlesniø kartø gyvenimo
deðimtmetis ávykiø gausa prilygti vien
1939–1949 metø tarpsniui Okupacijos,
trëmimai, karas su grësmingu kanonadø
dundesiu, oro sirenø gausmu, pokario
sunkmetis, maisto kortelës, kaukðintys
medpadþiai, namø darbai prie þibalinës
lempos, palinkus virð ðiurkðèiø gelsvø popieriaus
lapø su plauðais, uþ kuriø taðkydama
raðalà kliûdavo plunksna“, – apie
savo vaikystës metus, kupinus karo áspûdþiø,
nepritekliø ir kartu romantikos, pasakoja
Jurgis Vanagas.
Prisiminimø knygoje daug dëmesio
skiriama Ðanèiø personalijoms. Autoriui
teko matyti ir visø laikø garsiausià Ðanèiø
þmogø – boksininkà Algirdà Ðocikà. „Prisimenu
já – aukðtà, tiesø, augalotà, dailaus
atviro veido. Buvo labai orus, santûrus,
niekada negirdëjau, kad su kuo bûtø
apsistumdæs, todël visiðkai atsakingai tvirtinu:
grynø gryniausias prasimanymas,
kad bûsimàjá ringo didmeistrá neva pagimdë
„muðeikiðka“ Ðanèiø terpë“, – Lietuvos
bokso legendà prisimena profesorius.
Knygos pabaigoje autorius pateikia
savo vaikystës ðanèiðkos kalbos þodynëlá.
„Jau nuo mokyklos laikø rinkau Ðanèiuose
vartojamus þodþius, rengiau pasaky-
Mokslas ir gyvenimas 2011 Nr. 5–6 37