Nepalas - Vilniaus universitetas

Štai kaip recenzavo pirmøjø Liumjerø
filmø seansus Niþnij Novgorode pseudonimu
M.Pacatus prisidengæs þymus rusø
raðytojas Maksimas Gorkis 1896 m. liepos
16 dienà vietos laikraðtyje: „Vakar að buvau
ðeðëliø karalystëje. Kad jûs þinotumëte,
kaip keistai jautiesi ten atsidûræs! Ten
nëra garsø, nëra spalvø. Ten viskas – þemë,
medþiai, þmonës, vanduo ir oras – nuspalvinti
pilka, vienoda spalva; pilkam danguj
– pilki saulës spinduliai; pilkuose veiduose
– pilkos akys. Tai ne gyvenimas, o
tik jo ðeðëlis, tai ne judëjimas, o tik begarsis
judëjimo ðeðëlis. Ir visa tai taip keista –
be garso, tyloje, nesigirdi nei ratø bildëjimo,
nei þingsniø ðnarëjimo, nei kalbø –
Ðiame turtingo ir elegantiðko Kapucinø bulvaro Paryþiuje pastate Nr. 14 buvo ásikûrusi
,
madinga kavinë ,,Grand Cafe”, kurios rûsyje istorinæ 1895 m. gruodþio 28 d. ávyko pirmasis
vieðas komercinis kino seansas
dël tos prieþasties á pirmàjá istorijoje vieðà
kino seansà atëjo tik 33 þiûrovai (neskaitant
keliø kviestiniø sveèiø ir 9 korespondentø),
tad nesunku suskaièiuoti, kad renginio
pajamos vos padengë jo iðlaidas.
Seansas, prasidëjæs 6 valandà vakare,
truko apie 20 minuèiø, jame Liumjerai
parodë 10 trumpø 38–49 sekundþiø trukmës
filmukø (toká neilgà laiko limità ribojo
tik 17 m ilgio tuo metu gaminamos standartinës
„Edison-Kodak“ kino juostø ritës
bei jø projekcijos greitis), kuriuose buvo
natûroje nufilmuotos ávairios buitinës,
paprastos gyvenimiðkos scenos („Vaiko
maitinimas “, „Kalviai“) ar tiesiog dokumentiniai
reportaþai („Darbininkai, po darbo
iðeinantys ið fabriko“, „Sienos nugriovimas“,
„Aikðtë Lione“, „Maudynës jûroje“)
ir net viena vëliau labai iðpopuliarëjusi
komiðka scenelë „Aplietas laistytojas“.
Visi jie þiûrovus tiesiog apstulbino.
Vienas to vakaro dalyviø, kurio pavardë
taip pat siejama su prancûziðko kino
pradþia, vëliau garsëjæs kaip kino efektø
bei triukø meistras-burtininkas, Þorþas Meljesas
(1861–1938), po keliolikos metø prisimindamas
tà istoriná vakarà, taip apibendrino
savo ir visø renginyje buvusiøjø áspûdþius:
„Pasibaigus pristatymui mes visi,
apimti ekstazës, klausëme save – kaip buvo
ámanoma pasiekti tokiø rezultatø, ir iðsivaþinëjome
nepaprastai suþavëti, ið karto
supratæ, kokios galimybës slypi ðiame
naujame atradime“. Tad nenuostabu, kad
jau kità dienà Paryþiuje kilo didelis sujudimas
ir susidomëjimas renginiu, o vakare
prie „Grand Café“ nutáso ilga eilë smalsuoliø,
norinèiø savo akimis išvysti tà dar sunkiai
prancûzams iðtariamà „kinematografà“
ir jame rodomus stebuklus. Po seanso
jie iðeidavo iðsiþiojæ ir nustëræ, apstulbæ ið
nustebimo. Ir ðis aþiotaþas truko net keletà
metø, beveik nekeièiant rodomø kino
filmø programos, o vieno vakaro, kurio metu
bûdavo parodoma net 20 seansø, pelnas
kartais siekdavo net 2500 frankø.
Tai buvo Liumjerø iðradimo triumfas,
kuris greit susilaukë ir pasaulinio atgarsio,
skelbdamas, kad laboratoriniø tyrinëjimø
bei atradimø laikotarpis kine baigësi,
o pats kinas, pamaþu iš „gyvos fotografijos“
virsdamas menu, ima vieðpatauti,
pradëdamas kino erà.
Su dideliu pasisekimu (nors ir ne tokiu
stulbinanèiu, kokia buvo Liumjerø kinematografo
inauguracija) praëjo ir Leharo
operos „Gegutë“ premjera, ávykusi
kiek vëliau – 1896 m. lapkrièio 27 dienà
Leipcige. Deja, klausytojø dëmesys jai
greit iðblëso ir opera repertuare ilgai neiðsilaikë.
1904–1905 metais Leharas parengë
naujà jos redakcijà, pavadintà „Tatjana“,
taèiau ir jà iðtiko panaði sceninë
lemtis. Ádomu, kad ir vëliau ðis Leharo kûrinys,
nors ir niekada nebuvo nuðvilptas
(ðiuo metu abu operos variantai bei keli
pavieniai jø numeriai net yra áraðyti á CD),
taèiau tikros sëkmës ir klausytojø pripaþinimo
taip ir nesulaukë: laikas parodë,
kad Leharo sritis – ne opera, ir prie šio
þanro jis daugiau niekada nebegráþo.
O per tà laikà kinas kasdien vis labiau
populiarëjo, vis labiau ëjo á madà,
jo techninës meninës priemonës sparèiai
plëtojosi, tobulëjo ir toli paþengë á
prieká, deja, neáveikdamos vienos kliûties
– garso barjero.
Kinas gimë nebylys, ir tai leido skeptikams
vis dar vadinti já tik „judanèia fotografija“
(o vëliau ir „didþiuoju nebyliu“).
Ekrane rodomi þmogø supanèios tikrovës
vaizdai bei scenos ið pradþiø stulbino
þiûrovus, bet netrukus pradëjo nemaloniai
juos ðokiruoti ir net gàsdinti labai
neáprasta, gyvenimui nebûdinga tyla, kuriai,
beje, trûko ir spalvø – kinas gimë tik
juodai baltas. Matyt, visa tai ir nulëmë,
kad tam tikra dalis þiûrovø Liumjerø iðradimà
priëmë, nors ir su nuostaba, bet be
didesnio susiþavëjimo.
F.Leharo pirmojo sceninio kûrinio, 3-jø
veiksmø operos ,,Gegutë” (vëliau
pavadintos,,Tatjana”) mûsø dienø afiða. Po jos
kompozitorius raðë iðimtinai tik operetes bei
ávairià lengvàjà, taip pat ir kino filmø, muzikà
nieko. Në vienos natos ið tos sudëtingos
simfonijos, kuri visada lydi þmoniø judëjimà.
Be garso, tarsi ðeðëliai pilka þeme juda
pilkos þmoniø figûros, lyg prakeiktos
amþino tylëjimo prakeiksmu ir þiauriai nubaustos,
atimant ið jø visas gyvenimo spalvas.
Kokios negyvos jø ðypsenos, nors judesiai
nepaprastai greiti ir kupini energijos,
jø juokas – begarsis, nors jûs regite jø
pilkø veidø muskulø virpesá. Prieð jus verda
gyvenimas – beþodis, pilkas, bespalvis,
prislëgtas, nelaimingas, gyvenimas,
kurá kaþkas apiplëðë. Kraupu þiûrëti á ðá ðeðëliø
– ir tik ðeðëliø – judëjimà. Vaizduotë
nukelia jus á kaþkoká nerealø vaiduokliø ir
piktø burtininkø, savo burtais uþmigdþiusiø
ištisus miestus, pasaulá, ir atrodo, kad
prieš jus – piktas Merlino (legendinio britø
karaliaus Artûro dvaro burtininko. – B.A.)
pokðtas. Ar tai ne uþuomina á gyvenimà
ateityje“ Kaip skiriasi ðie kupini abejoniø
ir nusivylimo Gorkio þodþiai nuo entuziastingø
Meljeso þodþiø, kurie laiko perspektyvoje
vis dëlto pasirodë pranaðiðkesni.
Nors ir pats Gorkis savo recenzijà vis dëlto
baigia optimistiðkai: „Kad ir kaip ten
bûtø, ðiam iðradimui, atsiþvelgiant á jo stulbinantá
originalumà, galima be abejonës
pranaðauti platø pritaikymà“.
(Bus daugiau)
Mokslas ir gyvenimas 2008 Nr. 5 19