Nepalas - Vilniaus universitetas

atë Kiaupienë. Programoje numatyti penki
tomai, skirti LDK laikotarpiui, kuriuose keliamas
uþdavinys aprëpti ne vien lietuviðkàjà,
bet ir rusëniðkàjà visuomenës dalis.
O baigiant kalbà apie Varðuvoje iðleistà senosios
Lietuvos istorijos sintezæ, pokalbininkai
linkæ pasidþiaugti susidomëjimu ðia
knyga (á pristatymà leidyklos atveþtos knygos
buvo beveik visos nupirktos, neuþsiguli
ji ir knygynuose), liudijanèiu ðiuolaikinës
Lenkijos visuomenës norà paþinti Lietuvos
istorikø darbus.
Toliau mûsø paðnekovai atidengs tiek
atskiras savo knygø lentynas, tiek bendrà
darbà.
Pirmoji Jûratës Kiaupienës knyga buvo
apie agrarinius santykius – „Kaimas ir
dvaras Þemaitijoje XVI–XVIII a.“. Autorë sako,
kad ûkio istorijos tema, parinkta mokslø
daktarës disertacijai, nekëlë ano meto
sovietiniø politiniø, ideologiniø problemø,
nereikëjo per daug dangstytis ir ideologiniais
ðtampais. Tuo tarpu kita jos monografija
– „Mes, Lietuva“, Lietuvos Didþiosios
Kunigaikštystës bajorija XVI a. (vieðasis ir
privatus gyvenimas) („Kronta“, 2003) nagrinëja
XVI a. LDK bajorijos luomà. Jie taip
save ir vadino: mes, Lietuva, arba – mes,
lietuviø tauta. Knygoje aiðkinama, jog tai
reikia suprasti taip: mes, Lietuvos tauta.
Nors toji bajorija buvo ir lietuviai, ir bræstanèios
Baltarusijos þmonës, ir ukrainieèiai,
ir rusënai, gyvenæ netoli Okos. Taigi
to meto bajorija buvusi miðri. Taèiau, vadindami
save Lietuva arba Lietuvos tauta,
norëjo pasakyti, jog jie yra Lietuvos Didþiosios
Kunigaikðtystës þmonës, kad jie sudaro
kunigaikðtystës valdantá luomà ir jauèia
atsakomybæ uþ tà valstybæ. Jiems Lietuva
buvo jø valstybë. Dël to kai kam buvo
nesuprantama, kaip staèiatikis rusënas kovoja
prieð Maskvos staèiatiká karo lauke ir
dþiaugiasi pastarojo pralaimëjimu. Toks
buvo kunigaikðtis Konstantinas Ostrogiðkis.
Tai buvo dviejø valstybiø – Lietuvos ir
Rusijos – susidûrimas. Ávairiø tautø Lietuvos
þmonës XVI a. tapatinosi su Lietuvos
Didþiàja Kunigaikštyste kaip valstybe. Kai
XIX a. bei XX a. pradþioje pamëginta juos
ástatyti á tautinius rëmus, tada atsirado ir
prieðtaravimø, nesusikalbëjimo. Bajorija
nekëlë klausimo, kaip kaimynai
kalba namie, jie vieðajame
valstybiø valdyme bendravo viena
kalba, ir valstybë buvo bendra jø visø
vertybë.Tai ir sudaro LDK, kaip daugiatautës,
daugiakonfesinës, daugiakultûrinës
valstybës, ypatumà, – aiðkina autorë.
„Lietuvos kultûros vertybiø kelionës iki
1990 m.“ („Versus Aureus“, 2006). Jos atsiradimo
istorija Zigmanto Kiaupos lentynoje
uþima ypatingà vietà. Sàjûdþio metais
istorikai bei atkurtoji Lietuvos istorijos
draugija këlë klausimà dël Lietuvos
kultûros vertybiø, atsidûrusiø uþsienyje,
gràþinimo. Po Kovo 11-osios, kai jau buvo
pradëtos derybos su Sovietø sàjunga,
vienas derybø delegacijos uþdaviniø
buvo derëtis dël ten iðveþtø vertybiø. Jam
teko dalyvauti parengiamuosiuose darbuose.
1991 m. vasarà Vilniuje ávyko pirmasis
ekspertø posëdis, nagrinëjæs kultûros
klausimus. Sutarta rugsëjo mën. suðaukti
specialø posëdá dël vertybiø gràþinimo.
Taèiau Maskvos puèas já nubraukë.
Puèas ir jo þlugimas buvo naudingas Lietuvos
nepriklausomybei politine prasme,
bet kultûros vertybiø gràþinimui jis sudavë
mirtinà smûgá: griuvus TSRS, ið naujo
buvo formuojamas derybø klausimynas su
Rusija. Ir mûsø valstybës tuometë vadovybë
nepasirûpino, kad ir ðis klausimas
liktø ant derybø stalo. Nors sàlygos, kaip
teigia paðnekovas, buvusios palankios.
Nuo to laiko problemà daugiausia judino
Zigmantas Kiaupa ir su kolegomis istorikais,
ir kaip Valstybinës kultûros paveldo
komisijos narys. Pagaliau á Vyriausybës
strategines programas buvo áraðytos
Lietuvai reikðmingo kultûros paveldo tyrimø
bei derybø dël vertybiø gràþinimo nuostatos.
Deja, ir ðis reikalas daugiau priminë
proceso imitacijà, bet ne konkreèius
veiksmus. Bet vis dëlto buvo uþsakyta parengti
informacinës medþiagos politikams
ir valdininkams. Ta informacija ir tapo pagrindu
minimos Zigmanto Kiaupos knygos,
kurioje apybraiþos metodu apþvelgtas
kilnojamøjø kultûros vertybiø judëjimas
ið Lietuvos ir retais atvejais á Lietuvà. Ypaè
akcentuotas jø prievartinis iðveþimas bei
pastangos susigràþinti. Kai kà ir pavyko susigràþinti,
pavyzdþiui, Vilniaus viešosios bibliotekos
pergamentø kolekcijas, Vilniaus
universiteto privilegijas. Taèiau
garsiausia ið likusiø svetur vertybiø
yra Lietuvos Metrika, kuri á
gràþintinø tautos turtø sàraðus
áraðytina pirmuoju punktu.
Kartais kai kà galima prikelti
ir ið þûties, – kalba paðnekovas.
Ir deda ant stalo
jau bendro ðeimos darbo
rezultatà – knygelæ, kuri ið
paþiûros nedaro solidaus
áspûdþio. Tai „Praeitis” (t.
III). Paaiškindamas sako,
jog tai Lietuvos istorijos
draugijos reliktas. Prieškario metais
parengtas draugijos leidinio „Praeitis“
treèiasis tomas 1940 m. nebuvo iðleistas.
1989 m., atkûrus draugijà, kuruojant
profesoriui Broniui Dunduliui, kuris
buvo tarsi gyva skirtingø istorikø kartø
jungtis, nutarta surinkti nepaskelbtà medþiagà
ir jà iðleisti. Pavyko surasti Adolfo
Ðapokos, Zenono Ivinskio, Konstantino
Aviþonio, Konstantino Jablonskio, Elijo
Borðèako straipsnius ir kità medþiagà. Be
to, reiškiant pagarbà pirmtakams, pateiktos
visø praeityje iðleistø Draugijos tomø
autoriø biogramos. Tai buvo tarsi Lietuvos
istorikø biografijø þodyno pradþia, padaryta
1992 metais. Gaila, ir vël sustojusi.
Taèiau kiekviena pradþia visada iðlieka
brangi – net knygelës virðelyje pakartotas
prieðkarinis pieðinys.
„Lietuvos valstybës istorija“ bei jos vertimas
á anglø kalbà – viena didþiausiø ir
reikðmingiausiø Zigmanto Kiaupos knygø.
Pirmasis jos leidimas pasirodë 2004 metais.
Rankraštis iš karto buvo verèiamas á
anglø kalbà ir knyga iðsiøsta á Frankfurto
knygø mugæ. Kaip autoriui pasakojo knygos
uþsakovas ir leidëjas Saulius Þukas,
jau pirmàjà dienà knyga ið parodos stendø
buvo pavogta. Nuostolis. Bet galbût dþiugus..
Zigmantas Kiaupa sako, jog jam mieliausia
raðyti ne knygas, o straipsnius. Pripaþásta,
jog knygose daþnai pasitaiko spragø,
nes tenka rašyti ir apie nepakankamai
iðtirtus dalykus, stinga vietos analizei, kai
kas paèiam autoriui dar bûna neaiðku. Tuo
tarpu straipsnyje tokiø pavojø maþiau.
O iðskirtinæ vietà tarp Jûratës Kiaupienës
knygø, be abejonës, uþima publikacija
„1385 m. rugpjûèio 14 d. Krëvos aktas“.
Ji svarbi ir Lietuvos, ir Lenkijos istorikams,
kadangi daugiau kaip ðimtmetá Lenkijos ir
daugelio Europos ðaliø istoriografijoje buvo
suformuota Krëvos unijos koncepcija,
teigianti, kad Lietuvos didysis kunigaikštis
Jogaila ir kiti Gediminaièiø dinastijos nariai
inkorporavo Lietuvos valstybæ á Lenkijos
karalystës sudëtá.Tos koncepcijos ðalininkø
ir propaguotojø ir ðiandien yra gana
daug. Krëvos sutarties originalas yra
iðlikæs. Jis guli Krokuvos kapitulos archyve,
Vavelio pilyje. Knygoje skelbiamas dokumento
tekstas bei tyrinëjimai. Jûratë
Kiaupienë apraðo dokumento tyrimø ir vertinimø
istorijà. Ji ádomi tuo, kad èia pateikiama
diskusija su JAV istoriku Jonu Dainausku,
teigusiu, kad Krëvos aktas yra falsifikatas.
Skandalingas teiginys istorikø ið
pradþiø sutiktas santûriai. Juo ypatingai
nesusidomëta tol, kol profesorius Jeþis
Ochmanskis ið Poznanës paskelbë Jono
Dainausko versijos vertimà á lenkø kalbà,
pridëdamas raginimà Lietuvos istorikams
ásiterpti á ginèà ir iðsiaiðkinti, kaip yra su
tuo aktu.
Nukelta á 38 p.
Mokslas ir gyvenimas 2008 Nr. 5 21