Visos vaivo- rykštės spalvos - Vilniaus universitetas

Ugdæsmoksliðkumà, teigæsþmoniðkumàMinint filosofo Eugenijaus Meðkausko100-àsias gimimo metinesE. Meðkauskas gimë 1909 m. kovo 1 d. Aukðtrakiø kaime(Raseiniø r.), ûkininko ðeimoje. Mokësi Raseiniø gimnazijoje,studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1944 m. pradëjodëstyti filosofijà Vilniaus universitete. 1947–1956 m. buvoIstorijos ir filologijos fakulteto dekanas, 1956–1959 m. –universiteto prorektorius, 1959–1987 m. – Filosofijos katedrosvedëjas. Mirë 1997 m. spalio 9 dienà.Prof. Èeslovas KALENDAVilniaus universitetasProfesorius Eugenijus Meðkauskaspriklauso tai màstytojø kategorijai, kuriosreikðmæ nusako ne tiek paraðyti veikalai,kiek pati elgsena ir poveikis kitiems, sukuriais profesorius bendravo, kartu dirbo,kuriems dëstë. Ðiose gyvenimo ir profesinësveiklos srityse E.Meðkauskas ryðkiaiatsiskleidë kaip iðskirtinë asmenybë,nuosekliai gynusi mokslo ir humanizmovertybes.Savarankiška, racionalumu ir þmoniškumugrindþiama profesoriaus EugenijausMeðkausko laikysena buvo tasveiksnys, kuris sovietmeèiu lëmë nedogmatiðkomàstymo proverþá Vilniaus universitetoFilosofijos katedroje. Nors katedradaþnai sulaukdavo kritikos uþ ideologiniusnukrypimus ir nepakankamà – sovietiðkaiinterpretuojamà – „idëjiðkumà“,vis dëlto nebuvo vieðai kvestionuojamasjos vedëjo ir nariø profesionalumas, dalykoiðmanymas. Senojo Vilniaus universitetoakademinës tradicijos katedroje buvogerbiamos ir puoselëjamos. Ðie profesiniaidalykai atsverdavo dogmatikøpuolimus bei kaltinimus, ir katedra gyvavopagal savus moralinius dësnius. Vedëjassavo autoritetu ir, kas be ko, pasinaudodamasasmeniniais ryðiais su valdþiàturinèiais, gynë kolegas ir atremdavopuolimus.Galima sakyti, kad Vilniaus universitetoFilosofijos katedra tuo metu buvoE.Meðkausko kûdikis. Tapæs katedros vedëju,jis pirmiausia nuosekliai rûpinosi filosofijossrities nacionaliniø kadrø ugdymu.Iki tol katedrai vadovavo ir tonà filo-tada susiklostë profesoriaus nuostata þiûrëtiá dëstymà kaip á mokslo tiriamàjá darbà.Ðá poþiûrá jis stengësi perduoti ir jaunesniemskolegoms bûdamas katedrosvedëju ir disertacijø vadovu. „Moksliná darbàreikia raðyti taip, tarsi já skaitytø visaspasaulis, – sakë profesorius. – Mes neprieð kà nors atsiskaitome, o plëtojamemokslà“. TokiosE.Meškausko mintys,ástrigusios á manoatmintá dar 1967m., to meto „geleþinësuþdangos“ atskirtojenuo pasauliovisuomenëje buvonetikëtos, dràsios iraktualios.1955 m. E.Meðkauskasbuvo komandiruotasá Maskvàdisertacijos rašyti.Iš karto naujokas gavoiš mokslinio vadovoprof. AleksejausGagarino uþduotá– recenzuotigynimui áteiktà disertacijà.Radæs darbešiurkštaus nemokðiðkumoapraiðkø,E.Meðkauskas paraðëtriuðkinamà recenzijà,manydamas, kad vadovas jos niekamnerodys. Bet vadovas, dar kaþkà patspridëjæs, áteikë recenzijà pagal adresà.Nors disertacija buvo formaliai apginta, betnetrukus tarybos sprendimas buvo anuliuotas.Ði patirtis suteikë E.Meðkauskui pasitikëjimosavo jëgomis. Per metus jis paraðëir sëkmingai apgynë savarankiðkaiparengtà darbà ið paþinimo teorijos.Filosofijoje E.Meškauskas reikðmingaislaikë tokius darbus, kurie analizuojakokià nors teorinæ problemà ir kuriuose galimapanaudoti bei ávertinti kitø màstytojøindëlá jà sprendþiant. Atskirø personalijønagrinëjimas jam nebuvo patrauklus, bettolerantiðkai pripaþino, kad ir tokie darbaimokslui reikalingi. Vertingiausias filosofiniotraktato bruoþas, pasak E.Meðkausko,yra tas, kiek autorius sugebëjo ásigilintiá pasirinktà problemà, kiek perleido jàper savo patirties prizmæ bei praturtino irkokias naujas pagrástas iðvadas savarankiðkaipadarë. Kiek katedroje buvo svarstytadisertacijø, neatsimenu në vienos, kuriosávado (problemos formulavimo) ir iðvadønebûtø kritikavæs. Panaðius kriterijustaikë ir paskaitoms. Neigiamai vertino tuoslektorius, kurie vien tik perpasakodavo kitøpaþiûras. Kartà E.Meðkausko paskaitosklausësi tikrintojas ið Maskvos ir kritikavodëstytojà uþ tai, kad rankose turëjæs tik maþàknygutæ ir nepateikæs në vienos cita-sofijos dëstymui diktavoið Maskvos atsiøstidarbuotojai,besirûpinæ stalininësmarksizmo versijosapologetika. E.Meðkauskovadovavimuiásibëgëjus, katedràjau sudarë beveikvietoje iðaugæ dëstytojai, kuriø disertacijøvadovas daþniausiai buvo pats vedëjasarba jo mokiniai. Negana to, ir kitoseaukðtosiose mokyklose filosofijà dëstë arkatedroms vadovavo taip pat daugiausiabuvæ E.Meðkausko aspirantai. Ðios aplinkybëssudarë pagrindà kalbëti apie„Meðkausko mokyklà“. 1968 m. katedrapradëjo leisti periodiná mokslo leidiná „Problemos“,kuris tapo ypatingu dogmatikøkritikos taikiniu. Nepaisant aršaus puolimo,þurnalà pavyko iðsaugoti. Jis išaugoiki prestiþinio, þinomo pasaulyje.„Meškausko mokyklos“ kritiðko filosofavimodvasios ákvëpti ir savarankiðkais tyrimøarba filosofijos klasikos veikalø vertimobei leidybos keliais nuëjæ asmenysvëliau tapo Lietuvos Atgimimo Sàjûdþioaktyviais dalyviais ir ryðkiai prisidëjo priekraðto nepriklausomybës iðkovojimo.Atëjæs á universitetà dirbti E.Meðkauskas,be kitø dalykø, skaitë ir filosofijos istorijoskursà. Pradëjo nuo senovës graikømàstytojø ir taip ásitraukæs á jø veikalus,kad iki semestro pabaigos buvo likusiosdvi savaitës, o dëstytojas dar aiðkinæsantikinæ filosofijà. Nuo tada profesoriustaip pamëgo ðià filosofijà, kad, jo patiesþodþiais tariant, visada, kada gyvenimeiðkildavæ sunkumø ar nemalonumø, jisprisimindavæs, jog pasaulyje yra graikø filosofija,ir pasidarydavæ lengviau. Kaip tik12 Mokslas ir gyvenimas 2009 Nr. 2