Skaudi iðeivio patirtisDaugiausia A.Mackus yra kalbëjæs irraðæs apie emigranto, iðeivio patirtá. Banalusakyti, bet jo mintis derëtø paskaitytine tik kiekvienam ðiø laikø esamam irbûsimam emigrantui, bet ir tam lietuviui,kuris nesiruoðia palikti tëvynës ir kuriamrûpi jos dabartis ir ateitis.Tiek savo straipsniuose iðsakytomismintimis, tiek savo asmenine veiklaA.Mackus árodë, kad tikru patriotu ar bentjau pilietiðkai sàmoningu þmogumi galimabûti ir negyvenant Lietuvoje. Jis, beabejonës, neneigia, kad iðvykimas ið tëvynëstarsi nukerta ðaknis, siejusias þmogøsu gimtàja þeme. Meilæ Lietuvai A.Mackustapatina su duona – su tuo, ,,be kogyventi neámanoma“. Þinoma, emigracijosprieþastys jo laikais ir ðiandien yra visiðkaikitokios, bet, matyt, poetas buvoteisus sakydamas: ,,Emigrantiðkoj visuomenëjesama per daug ir per daþnos pavirðutinës,blizganèios politûros; per ma-PilietiðkumopamokosAlgimantoMackauskûrybojeAlgimantas Mackus (1932–1964) – þymuslietuviø poetas, kritikas, publicistas,aktyvus iðeivijos visuomenës veikëjas. Gimëir pradëjo lankyti mokyklà Pagëgiuose.Tëvai buvo paðto darbuotojai, aktyvûslietuvybës puoselëtojai. Mackø ðeimapalaikë ryðius su Maþosios Lietuvosðviesuoliø M.Jankaus ir E.Jagomasto ðeimomis,aktyviai dalyvavo Ðauliø sàjungosMaþasisAlgimantas(centre)vaikystëje sukunigu apie1937 m.(antrameplane antraið kairës –poeto mamaMarcelëMackienë)Vilma VAIVADIENËPagëgiø Algimanto Mackaus gimnazijoslietuviø kalbos mokytojaveikloje. Kraðtà okupavus vokieèiams,Mackai iðvyko ið Pagëgiø. Kurá laikà gyvenoTauragëje, vëliau Vilkaviðkyje, po topersikëlë á Vilniø. Sostinëje bûsimasis poetastæsë mokslà gimnazijoje. 1944 m.Mackø ðeima pasitraukë á Vakarus. Ið pradþiøgyveno Vokietijoje, pabëgëliø stovyklose,vëliau iðvyko á JAV. Amerikoje AlgimantasMackus dirbo fabrike, vëliau studijavoRuzvelto universitete. Raðë eilëraðèius,dirbo ,,Pelkiø þiburëlyje“ ir ,,Margutyje“,vadovavo ,,Ðviesos“ sambûriui, ákûrëir vadovavo lietuviðkø knygø leidimo fondui,kuris po A.Mackaus mirties buvo pavadintasjo vardu. Iðleido 4 poezijos rinkinius:,,Elegijos“ (1950 m. Algimanto Pagëgioslapyvardþiu), ,,Jo yra þemë“ (1959),,,Neornamentuotos kalbos generacija irAugintiniai“ (1962), ,,Chapel B“ (1965 m.,po mirties). Paraðë dramà ,,Slëptuvë“, nemaþaikritikos, publicistiniø straipsniø. Þuvoautomobilio avarijoje. Algimanto Mackausgimtuosiuose Pagëgiuose áamþintaspoeto atminimas. 2002 m. atidengta paminklinëlenta prie poeto gimtojo namo Vytautogatvëje, 2003 m. vidurinëje mokyklojeákurtas poeto muziejus, 2008 m. mokyklaisuteiktas gimnazijos statusas ir AlgimantoMackaus vardas.Algimantas Mackus (apie 1962–1964 m.)Tëvynë – didþiausia vertybëVisa Algimanto Mackaus veikla iðeivijojesusijusi su lietuvybës puoselëjimu.Poeto gyvenimas ir veikla – tikras pilietiðkumoir patriotiðkumo pavyzdys. Jo poezijojeir publicistikoje daug kalbama apiepareigà tëvynei, sunkià ir beprasmiðkàemigranto dalià. Gyvenimiðka patirtis padëjosuvokti tikràsias iðeivio vertybes, tarsiið ðalies paþvelgti á kiekvieno lietuvio santykásu tëvyne.Skaitant Algimanto Mackaus eilëraðèius(ypaè ankstyvuosius), juntama poezijosþmogaus nostalgija gimtinei, jaunystësmiestui Vilniui ir visai Lietuvai. Gimtiejinamai, gimtoji tarmë, gimtoji þemë – paèiosdidþiausios vertybës, be kuriø, poetosupratimu, þmogus nesijauèia visavertis irlaimingas. Taèiau A.Mackaus þmogus neverkðlenair nerauda. Jis, benamis, iðdidþiaiir stoiðkai gyvena ,,negyvame pasaulyje“,,,mirusiame sode, kur auga negyvivaismedþiai“ (eil. ,,Dþiaugsmas, senasisliûdesio apaðtalas“). Egzodà suvokdamaskaip egzistenciná iðbandymà ar net absurdà,A.Mackaus poezijos þmogus já priimakaip likimo iðmëginimà, tam tikrà iððûká. Irnors vëlyvojoje poeto kûryboje vyrauja mirties,beprasmybës temos, tëvynë poezijosþmogui vis tiek iðlieka kaip didþiausiavertybë. Á jà nesitikima sugráþti, nes ,,mirtisnebus nugalëta“ (eil. ,,Triumfaliðkoji“). Poezijosþmogus, kaip ir pats poetas A.Mackus,suvokia savo bûties absurdiðkumà.Tokia pati vertybiø sistema ir egzistencijossuvokimas atsiskleidþia skaitant A.Mackauskritikos darbus, publicistinius ir eseistiniusstraipsnius.14 Mokslas ir gyvenimas 2009 Nr. 2
þa – nuogos, kudirkiðkos tiesos, bendrosir asmeninës“. Bûtent bendrumo ir asmeniðkumosàvokas A.Mackus ir akcentuojakalbëdamas apie savo kartos emigrantus.Autorius taikliai pastebi, kad jo karta,palikdama Lietuvà ir atmintinai mokëdamaA.Baranausko raudà ,,Sudiev, Lietuva!“,prisiekë kovoti, ,,neuþmirðti kuo esà“ir pareiti. Taèiau A.Mackus ironizuoja, kadpabëgëliø stovyklose lyg gyvuliai, maitinamimalonesnio ar piktesnio ðeimininko,pradëjo uþmirðti ankstesnæ bûsenà: ,,Pasijutomeesà didesni kankiniai uþ tuos, kuriepasiliko ten “. Vëliau, pasakA.Mackaus, tie graþûs paþadai ir priesaikosvirto tiesiog visuomeniðkai nesvarbiu,nereikðmingu, daþnai patogiu ir ðiltu gyvenimu,kuriame nebeámanoma savæs rekartabus paveikta jà iðauginusios sistemos,todël ,,atëjus laisvo ir demokratiniogyvenimo laikui, toji karta bent kurá laikàkûrybiðkai bus suþalota, kaip daþnai bussuþalojamas ið vieno kraðtutinio klimato ákità persodintas augalas“. Bûtent ðiai kartai,pasak A.Mackaus, iðkils aklimatizacigeneracijàA.Mackus todël ir pavadino beþemiaisbei buvo ásitikinæs, kad ji buvopaskutinioji, „ið kurios lietuviðka iðeivija turësdalinës moralinës teisës reikalauti beilaukti kaþko daugiau negu iðlaikyti lietuvybëspelenø urnà savo vaikams“. Poetas,kaip jau minëta, toleruoja bet koká þmo-PirmosiosAlgimantoMackauspoezijosknygos(1950)virðelis(leidinyssaugomasPagëgiøAlgimantoMackausgimnazijosmuziejuje)alizuoti. Toká gyvenimà jis suvokia kaip pralaimëjimà,todël pats pasirinko kitoká kelià– atsisakë patogumø ir komforto, nes,atpaþinæs situacijos absurdà, nenorëjosiekti to, kas realiai pasiekiama. Bûtent taipjis suvokia dràsà gyventi, bûti gyvam: ,,Bijaubûti lietuvis iðeivis. Ko gero, uþmirðiumàstyti. Ar kalbëti pats su savim. Tai vienasir tas pats“ (antikinë iðmintis: ,,Cogito,ergo sum“).Iðeivis, apsigyvenæs svetur, tampa tojeðalyje imigrantu. Analizuodamas imigracijosproblemas A.Mackus atskiria egziloir imigranto sàvokas. Jis netgi mano,jog kiekvienas þmogus turëtø nuolat ruoðtisimigranto gyvenimui, kad ,,visko nebûtøper daug, kaip visiems imigrantams,ir visko nebûtø maþa, kaip visiems egzilams“.Pagrindinis skirtumas tarp egzilësir imigracijos tas, kad ,,egzilë ápareigoja,imigracija ne“, todël ,,herojiðkoji kasdienybëirgi priklauso egzilui, ne imigrantui“.Tikroji lietuvybë A.Mackui asocijuojasisu gráþimu á tëvynæ. Jis akcentuoja, kadkur kas yra geriau gráþti á vël nepriklausomàLietuvà (jis net neabejojo, kad Lietuvabus laisva), o ne ,,pasilikti lietuvybëje ðiame kontinente“. Poetas pripaþásta,kad okupuotame kraðte uþaugusiKorektûrø skaitymas Mackø bute 1964 metø vasarà. Ið kairës: Algimantas Mackus,Henrieta Vepðtienë, Gintautas Vëþys, Julius Kaupasjos pavojus, nes senoji, gráþtanti á Lietuvà,gráð ið laisvës á laisvæ. Iðeiviø, dar vadinamøgeneracija, apsisprendimas gráþti arnegráþti turës didelæ átakà nepriklausomaiLietuvai. Taèiau kiekvienas, turintis galimybægráþti, privalës pasirinkti tarp to, kas bendra,ir to, kas asmeniðka, kitaip tariant, pasielgtipagal savo sàþinæ. Bet kokiu atvejuA.Mackus pripaþásta, kad ,,mes vis tiek niekadnebûsime tik lietuviai: mes visada bûsimeir þmonës, kuriems natûralu bei ágimtaieðkoti ir rasti asmeniná gyvenimà, ðiltesnæ,sotesnæ kasdienybæ“. A.Mackus tikëjo,kad kai kurie iðeiviai á nepriklausomàLietuvà sugráð, taèiau jis negalëjo numatyti,kad bûtent nepriklausomybæ atgavusiLietuva neteks tiek daug savo vaikø, panorusiølaimës ieðkoti kitur. A. Mackui, nesuradusiamlaimës svetimoje ðalyje, tai bûtønesuvokiama.1930-øjø generacijà, kuriai ir pats priklausë,A.Mackus pavadino paèia dramatiðkiausiamûsø tautos istorijoje, nes ,,ðiojigeneracija geriau uþ bet kurià kità patyrë, kad nëra nieko baisesnio þmogausgyvenime, kaip neturëti þemës, kurià visaisatþvilgiais galëtum pavadinti sava“.Pats ið Lietuvos iðvykæs dar paauglys, jispuikiai suvokë, kad netekdamas tëvynësþmogus praranda ne tik ágimtà ryðá su þeme,bet ir vaikystæ, saugumo jausmà. Turbûtnebe tik A.Mackaus kartos ,,dramosprieþastis yra ta, kad jinai buvo per jaunavisomis ðaknimis áaugti ten ir per maþaijauna visomis ðaknimis áaugti èia“. Savogaus pasirinkimà, kurá nulemia kiekvienovertybiø sistema ir pilietiðkumo samprata.A.Mackus, pats bûdamas tikru patriotu,JAV ákûrë lietuviðkø knygø leidimo fondà,kuris gyvavo ið rëmëjø suaukotø lëðø ir iðleido88 knygas (poetui þuvus, Fondui vadovavoG.Vëþys, po jo mirties – L.Vëþienë).Nenuostabu, kad nykstant iðeivijai vissunkiau buvo ðá fondà iðlaikyti. Taèiau paradoksalu,kad jo veikla sustabdyta 2007metais, kada JAV gyvenanèiø lietuviø gerokaipadaugëjo.Raðytojo pareiga tautaiAkivaizdu, kad kai kurios A.Mackausmintys apie patriotizmà ir pilietiðkumàprieð kelis deðimtmeèius buvo labai prieðtaringaivertinamos kaip ir jo vedamos laidos,,Margutyje“. Senieji iðeiviai priekaiðtavojam dël tautiniø vertybiø stokos, taèiaupoetas menà, kûrëjo misijà ir patriotiðkumàsuprato kitaip. Iðeivio egzistencijàsuvokdamas kaip absurdà, kûrybà iraktyvià visuomeninæ veiklà jis pasirinkokaip maiðtà, kovà su tuo absurdu. Kûrëjo,poeto figûra, pasak jo, yra ypatinga.Poetas, menininkas gali bûti tikras tautosðauklys (kaip B.Brazdþionio poezijoje)arba tiesiog kûrëjas, atsiribojantis nuoatvirai deklaruojamo patriotizmo (toks yraH.Radausko poezijos þmogus). A.Mackuisvetima raðytojo, kaip tautos ðauklio,samprata, taèiau jis daþnai pabrëþia kûrëjoiðskirtinumà, kalba apie pareigà sa-Mokslas ir gyvenimas 2009 Nr. 2 15