Visos vaivo- rykštės spalvos - Vilniaus universitetas

Prof. E.Meðkauskas ir doc. D.Kapaèiauskienë mokslinëje konferencijoje. 1986 m.tos. Mat citavimas tuo metu, vyraujant dogmatizmui,buvo nepaprastai iðplitæs lyg kokiaepidemija. E.Meðkauskas tai laikë blogybe,slëpimusi uþ autoritetø. Tik labai retaisatvejais, esant bûtinam reikalui, jis tiksliaipacituodavo kokià nors svarbià vienoar kito filosofo mintá, bet daþniausiai polemikostikslais.Filosofijos paskirtá E.Meðkauskas siejosu mokslinio màstymo kultûros ugdymu.Filosofija turi mokyti màstymo aiðkumo,apibrëþtumo, nuoseklumo, o ne pasklidumo,miglotumo, sakydavo jis. Pats studijavoteisæ ir kaip tik tada iðmokæs màstymogrieþtumo, o ko nors daugiau jam,kaip filosofui, jurisprudencijos studijos nedavusios.Moksliðkumà E.Meðkauskas apibrëþëkaip keliø lygmenø principø taikymàanalizuojant gamtos ir visuomenës reiðkinius.Pasak profesoriaus minties, filosofijaformuluojanti bendriausius metodologiniusprincipus, nusakanèius, kaip reikëtøprieiti prie tiriamos problemos ir kaipjà formuluoti. Bet ðiø principø nepakankasprendþiant vienà ar kità konkretø klausimà– dar reikalingi bendrieji teoriniai tamtikros þinojimo srities principai: gamtotyroje– determinizmo, socialiniuose ir humanitariniuosemoksluose – determinizmoir teleologijos. Bet ir to per maþa –dar reikia specialiøjø konkreèios þinojimosrities principø. Profesorius labai sielojosidël filosofijos vulgarizavimo, profanacijos,kai ji bûdavo paverèiama visrakèiukitø mokslø problemoms spræsti.Metodologinio filosofijos vaidmens pabrëþimas,galima sakyti, tuo metu buvotam tikras skydas, kuris padëjo totalitarinëjevalstybëje ðiek tiek apsaugoti filosofijànuo perdëto politizavimo, dogmatiðkumo,pajungimo konjunktûriniams, niekobendro su filosofija neturintiems tikslams.Sovietø Sàjungoje stalininiu periodubiologijoje, kaip þinome, buvo ásigalëjæsvadinamasis lysenkizmas, nemokðiðkaiatmetæs mokslinæ paveldimumo teorijà –genetikà. Po Stalino mirties, kai jau prasidëjovadavimasis ið administruojamodogmatizmo varþtø, Vilniaus universitetoGamtos mokslø fakultete 1960 m. buvosurengta diskusija ðiuo klausimu. Prof.M.Natkevièaitë-Ivanauskienë skaitë praneðimà,kritikuojantá T.Lysenkos idëjas.Lysenkos ðalininkai priekaiðtavo praneðëjai,jog ji kritikuojanti Lysenkà dël to,kad jo... nemylinti. Seminare dalyvavæsE.Meðkauskas neiðkentæs replikavo:„Kuo èia dëta meilë?“ (Natkevièaitë-IvanauskienëM. Tiesa skins kelià sau. Kaunas,2008, p.283). Filosofai E.Meškauskas,Juozas Vytautas Vinciûnas (1929–1979) ryþtingai palaikë praneðëjà, kuriai,kaip ji pati sako, pavyko áþiebti „sveikomàstymo liepsnelæ“.Skirtingø dalykø suplakimas ir rëmimasisnieko bendro su mokslu neturinèiaispolitiniais ar kitokiais „argumentais“sovietmeèiu ið tikrøjø buvo paplitæs bûdassusidoroti su moksliniais oponentais.Kai dekano E.Meðkausko dëka buvo priimtaá universitetà talentinga literatûrologëVanda Zaborskaitë, o vëliau prasidëjopuolimas prieð ðià mokslininkæ, vieðai stojojà ginti tik dekanas. „Að suprantu taikaip karà negabiøjø prieð gabiuosius“,– sakë E.Meðkauskas (Metai, 1997, gruodis,p.109). Þinoma, ne visada profesoriuipavykdavo apginti puolamuosius,bet jo moralinë pozicija darë áspûdá, kûrëdalykiðkesnæ, þmoniðkesnæ atmosferà.„Tai buvo riteriškas poelgis“, – taipvëliau prof. V. Zaborskaitë ávertino ðá atvejá.„Dabar jau man darosi nepatogu,kad stoviu atðlijæs nuo kitø broliø inteligentø.Lyg koks prisitaikëlis... jauti savobegaliná menkumà /.../ – raðë dienoraðtyjeliteratûrologas Vytautas Kubilius. – Irvis dëlto gëda, kai prisimeni Meðkauskà.Kaip jis iðliko, kaip mokëjo bûti savimi. Kaipjis turi ironiðkai þiûrëti á tokius ðokinëjanèiusgaidþiukus“ (Kubilius V. Dienoraðèiai.1978–2004. Vilnius, 2007, p. 182–183).E.Meðkauskas jaunystëje buvo savarankiðkai,niekieno neverèiamas susidomëjæsmarksizmu ir visà gyvenimà gilinosiá K.Markso teorijà, tikrino jà kaip vienàið abstrakèiø konstruktø. Jau nepriklausomybësmetais pokalbyje su prof.Vytautu Kavoliu jis pasakë: kada Marksaskaip ekonomistas tyrë socialinæstruktûrà, jis buvo mokslininkas, o kadanaujà (socialistinæ) struktûrà ëmë kildintiið klasiø kovos, jis nuëjo nuo moksliniopagrindo. V.Kavolis jam pritarë sakydamas,kad ðiuo atveju klasiø kova yratas pat, kas antikinëje dramoje buvoDeus ex machina.E.Meðkauskas kalbëjo ir dëstë mintis,iðoriðkai þiûrint, labai paprastai, betuþ paprastos formos slypëjo giliai permàstytasir iðjaustas turinys, kuriam perimtireikëjo intensyvaus paties klausytojodarbo. Profesorius visà gyvenimà likoiðtikimas savo jaunystës dienø priesakui„Nekalbëk graþiai!“, t.y. venk ámantriø þodþiøar fraziø, o visada gilinkis á dalykoesmæ. Ir kalboje, ir elgesyje, ir gyvenimobûde jis nemëgo puoðnios formos,madø vaikymosi, buvo tikras nonkonformistas,skeptikas, neskubëjo pritarti naujovëms.Man reikia pagalvot, að negaliu„na ura“, sakydavo. Piktinosi nemokðiðkumo,nesàþiningumo apraiðkomismoksle, bet gerbë kiekvienà paðnekovà.Kalbëdamas apie bendravimo ir diskusijøkultûrà, jis daþnai prisimindavo kolegàprof. Vosyliø Sezemanà (1884–1963), kuris, pasak E.Meðkausko, ir supaèiu kvailiausiu kalbëdavo kaip su Platonu.Ypaè atgrasûs profesoriui buvo visokieiðkilmingi minëjimai, sukakèiøðventimai, apdovanojimø pabrëþimai.E.Meðkauskas buvo þurnalo „Mokslasir gyvenimas“ redkolegijos narys, ðiameþurnale paskelbë ádomiø, turiningøstraipsniø: „Þmogaus sàmonë“, „Þmogusir maðina“ ir kt.Sunkià egzistencinæ uþduotá skyrë likimasEugenijui Meškauskui – totalitarinioreþimo sàlygomis dëstyti ideologiðkaijautrià disciplinà, oficialiai kontroliuojamàir pajungtà reþimo stiprinimui. Nepaisantto, ir tokiomis kebliomis aplinkybëmisstipri profesoriaus asmenybë irtalentas, ištikimybë proto ir sàþinës kriterijamsne tik padarë didelá poveiká jomokiniams ir amþininkams, bet ir (paradoksas!)brandino sëklà visuotiniam laisvësproverþiui ir kraðto savarankiðko gyvenimoperspektyvai.Mokslas ir gyvenimas 2009 Nr. 2 13