Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
neriją, tai nėra mano sritis. Keletą metų dirbau pagal specialybę,<br />
paskui griebiausi verslo – nekilnojamojo turto, čia ir<br />
vėl tikslieji mokslai...<br />
Pati pasirinkau operacijos mastą<br />
Atliko pirmą operaciją, ir prognozė atrodė optimistiška. Tik<br />
staiga man paskambino ir pranešė išsamaus laboratorinio<br />
tyrimo išvadą: yra vėžinių ląstelių. Žemė ėmė slysti iš po<br />
kojų… Grįžau į ligoninę, ,,praėjau“ visą gydymo kursą, po<br />
to turėjau pasitikrinti po trijų mėnesių. Ir čia gydytoja manęs<br />
neišleido, sukvietė daugiau krūties specialistų. Vieni sakė<br />
TAIP, kiti – NE. Mamograma, kiti tyrimai nieko bloga nerodė.<br />
Bet štai vienas gydytojas adata pataikė įdurti labai<br />
giliai, į mažą cistą, panašią į grūdelį… Paimto skysčio tyrimas<br />
patvirtino – TAIP. Blogiausia, kad tokių grūdelių buvo<br />
ne vienas. Guodė, kad tai – nulinė stadija, kad vėžys, vaizdžiai<br />
kalbant, sėdėjo kapsulėj ir nebuvo iš jos išlipęs, bet tų<br />
kapsulyčių buvo daug, tad kaip jas išrankioti?<br />
Taigi aš pati turėjau nuspręsti, kokio lygio operaciją daryt,<br />
– maksimalią ar ne… Jei išpjaus nedaug ir gražiai užsiūs,<br />
tai nežinia, kokią granatą krūtinėje nešiosiuosi ir kiek tai<br />
truks…<br />
Apėmė toks noras gyventi… Nenusakomas. Suvokiau – antrąkart<br />
gyvenimo niekas nedovanos… Ir pasiryžau radikaliai<br />
operacijai.<br />
Liga neatsinaujino<br />
Pooperacinis periodas – klaikus. Ir fiziškai, ir psichologiškai.<br />
Paskyrė ilgą hormoninį gydymą, ir niekam neįdomu, ar<br />
tu perneši jį ar ne. Tas hormonas provokavo priverstinį klimaksą.<br />
Jauname amžiuje! Organizmas priešinosi, – gulėjau<br />
leisgyvė lovoje, buvo silpna… Metus prakentėjau, tai veikė<br />
smegenis, ir aš suvokiau: geriau gyventi normaliai, kokybiškai,<br />
tegu ir trumpai, arba geriau negyventi išvis…<br />
Pasitariau su gydytoja, ir mes nutraukėme gydymą… Likau<br />
laukti geriausio. Išgelbėjo tikėjimas ir pasitikėjimas. Liga<br />
neatsinaujino.<br />
Ką tik, prieš keletą savaičių, aš atlaikiau dar vieną operaciją<br />
– ginekologinę. Ji laukė manęs seniai. Žinau, kad su cisto<br />
mis gimdoj negalima žaisti, tačiau, atvirai sakau, bijojau,<br />
vis prisimenu, kaip sunkiai kilau po antrosios operacijos.<br />
Bet stebuklas – po šios viskas gerai, po aštuonių valandų<br />
pati atsikėliau, o antrą dieną buvau išleista iš ligoninės. Mat<br />
prieš operaciją suvartojau visą maistinių papildų kursą. Taip<br />
sustiprinau savo imuninę sistemą, išsivaliau organizmą…<br />
Jau dirbu ir operaciją beveik pamiršau. Svajoju apie Afriką,<br />
kurią draugai pažadėjo po operacijos…<br />
Noras fotografuoti gimė po ligos<br />
Fotografija – tai prasiveržimas po ligos. Supratau, kad turiu<br />
daryti tai, ko iki šiol sau neleidau. Seniai žinojau, kad galiu<br />
fotografuoti, bet maniau esanti tik mėgėja. Ligoninės, ligonio<br />
tema iškilo savaime, staiga pajutau, kad per nuotrauką<br />
sveikiesiems galiu papasakoti apie ligonį. Palata – tai tokia<br />
intymi erdvė, ne kiekvienas, į ją įėjęs, prieis prie ligonio širdies.<br />
Ypač, jei neturi ką jam pasakyti. Man pačiai tas ėjimas<br />
buvo sunkus, bet tiesiog savaime suprantamas.<br />
Pirmasis ciklas buvo kuriamas projektui ,,Nedelsk“. Išfotografuodavau<br />
tūkstančius kadrų, o atrinkdavau kelis…<br />
Myliu…<br />
Net devynis mėnesius fotografavau vėžiu sergančius vaikus.<br />
Su jais gera, bet kai jie vienas po kito ėmė išeiti… Devyni<br />
vaikai per devynis mėnesius. Kiekvieną išėjimą išgyvenau<br />
kaip savo vaiko. Tas paruošė ir užgrūdino. Dabar kitaip suvokiu<br />
mirtį. Kaip Jurga Ivanauskaitė rašė, jog mirčiai reikia<br />
subręsti, taip ir aš brendau…<br />
Šito pasekmė – ne tik knyga ,,Diagnozė“, bet ir fotoreportažas<br />
apie vieną berniuką. Drauge su juo tarsi nuėjau visą<br />
ligos istoriją…<br />
Deja, kai šis foto reportažas buvo iškabintas parodoje, susilaukiau<br />
priekaištų. Supratau viena: mūsų žmonės dar nepasirengę<br />
priimti mirties kaip normalaus reiškinio, kaip gimimo.<br />
O su kokia ramybe vaikas išėjo… Jokios agonijos, tik<br />
atskiros frazės: ,,Mamyte, aš dar tau namo nepastačiau…<br />
O paskutinis žodis buvo ,,Myliu…“<br />
Virginija KAVALIAUSKIENĖ<br />
Nuotraukos – iš Eglės Mėlinauskienės knygos „Diagnozė“<br />
2006 Nr 12<br />
SveikaS<br />
Žmogus<br />
17
Change language