Pūtėme prieš vėją I - Llks.lt

Pappletòme prie‰ vòjà
Edvardas Burokas
tams aukso! Kitam prisirapplekiusiam velniukai laksto, o tas skaiãiuoja:
- Viens du, trys ir ten dar penki velniai lieÏuvius rodo.
Kartà gr∞Ïtant namo, kaÏko uÏpyko sargybos vir‰ininkas, toks ma-
Ïiukas serÏantas. Privar´s prie kelio balos, liepò gulti ∞ jà. Mums nepaklusus,
pradòjo vir‰ galv˜ ‰audyti ir norom nenorom i‰tiestomis rankomis
sugriuvome ∞ tà prakeiktà purvà. Senbuviai pasakodavo, kad anksãiau
sargyba taip darydavo kas dienà, bet man pasitaikò pirmà ir paskutin∞
kartà. ReÏimas kaskart silpnòjo, o mes dràsòjome. Matòme, kad
ãekistai pradeda abejoti savo padòtimi. Tam buvo prieÏasãi˜. Jeigu
anksãiau laisvieji nuo mapples˜ nusisukdavo, tai dabar mus vedant miesto
gatvòmis moãiutòs ‰aukò:
- Vyruãiai, greitai bus jums laisvò. Greitai baigsis japples˜ kanãios!
Sargybiniai mandagiai tildo senutes, bet jos nebebijo, o kartais ir
kepaliukà duonos ∞meta ∞ kolonà. Vir‰ininkas atima, perlauÏia ir gràÏina
atgal kaliniams. Mes ne tokie jau alkani, bet mums malonu, mes
jauãiame paramà ir daromòs tikresni ir dràsesni.
Politiniai kaliniai prie sargybos bapplesto
107