Pūtėme prieš vėją I - Llks.lt

Pappletòme prie‰ vòjà
Edvardas Burokas
Jurij Prasalov - studentas, streiko komiteto narys, nuteistas uÏ pogrindin´
organizacijà 25 metams.
- O uÏ kà tave ãia patupdò? - klausinòja lietuvi‰kai Stasys Ignataviãius.
- NeÏinau, turbapplet uÏ niekà.
- Visi mes uÏ niekà, bet taip nebapplena.
O kas gi kitoje kameros pusòje? Morzòs nemoka, bet atsiliepia per
puodelio dugnà. Pasirodo ãia irgi mirtininkas, nuteistas uÏ pabògimà.
Peiliu suÏeidò priÏiappleròtojà ar kareiv∞. Tikisi, gal bausm´ pakeis.
Nebloga kompanija - visur mirtimi kvepia. O kas gi man´s laukia?
Kuo toliau, tuo nuojauta slogesnò. Ar nereikòs uÏsikonservuoti
amÏino ∞‰alo kra‰te? Ant sienos prie dur˜ skaitau: “Laikinas Ïemòs
keleivi, ãia ∞òj´s prarask vilt∞, nes viltis - kvaili˜ motina”. ·is uÏra‰as
ne man. Mano credo: “Viskas bus gerai! Dievas padòs, kiaulòs
nesuòs!”
Îvangsi uÏsklandai, girgÏda durys, ir priÏiappleròtojas veda mane ∞ vir-
‰ininko kabinetà. O vie‰patie! Kiek ÏvaigÏdÏi˜, kiek person˜! “Cieli”
trys generolai, vienas i‰ j˜ - “caras ir dievas”, Vorkutos valdovas Derevenko,
kiti du - i‰ Leningrado. Prisistato, bet mano nuostaba paverãia
niekais atmint∞ ir j˜ didenybi˜ vard˜ neuÏfiksuoja. Dar vienas - vietinis,
kur∞ paÏinojau, kapitonas Steninas ir du civiliai. Sakosi, irgi leningradieãiai.
Derevenko pakyla nuo stalo ir priòj´s prie man´s i‰tiesia
rankà.
- Sveikas, ‰aunusis kareivi Eduard Batkoviã. ·tai tu koks, o a‰ maniau,
kad iki lub˜, bent jau didesnis uÏ savo “kiriuchà” Zenonà Batkoviãi˜.
Girdòjome, girdòjome, pridarei triuk‰mo. Vaikai liko na‰laiãiai,
Ïmonos - be vyr˜ maitintoj˜... Bet stiprius prie‰us reikia gerbti. A
nuka, papulkininki, - kreipòsi ∞ vienà i‰ civili˜, - gyreisi, kad sakvojaÏe
turi buteliukà konjakòlio, ∞pilk stiklinait´, matai, kad jis i‰sigand´s mapples˜
didÏi˜j˜ ÏvaigÏdÏi˜, o tai pri‰lapins, reikòs kviesti valytojà, - juokavo
Derevenko.
A‰ tikrai buvau pasimet´s, matydamas tokià “svità” ir pirmà kartà
tiek auk‰t˜ pon˜. SusitvardÏiau ir laukiau, kas bus toliau. Civilis, ∞
133