Pūtėme prieš vėją I - Llks.lt

Pappletòme prie‰ vòjà
Edvardas Burokas
neklystu, turbapplet Dostojevskis yra para‰´s, kad jei nori amÏiams supykinti
du draugus, pasodink ∞ vienà kamerà, ir jie taps amÏini prie‰ai.
A‰ jam vis daugiau pradòjau ne∞tikti. Tai vakarienòs “balandà” per
garsiai srebiu, tai ∞ “para‰à” per garsiai ‰lapinuosi, tai blogai uÏdariau.
- Baik, Edikai, ko tu pyksti ant sav´s ir man´s? Tu pyk ant ãekist˜,
- vienà kartà nei‰kent´s jo priekabi˜ i‰droÏiau.
- Îinau, tu banditas, chuliganas, visa Vorkuta apie tave kalba. A‰
bijau miegoti, tu gali uÏdusinti mane.
- Ne visa Vorkuta, o ãekistai ir tu kalbi.
- Îinai, kad a‰ i‰ bajor˜, a‰ su tavim ∞ vienà tualetà nesòsãiau! -
nir‰o mano bendrakamerininkas.
- Mielas Edikai, uÏtenka man ir savo bòd˜, ne‰dinkis i‰ kur atòj´s.
Nusibodai tu man su savo mòlynu krauju. Esi pridurkas ir gana!
Nusirengiau ir po antklode. Negalòjau uÏmigti iki vidurnakãio, gaila
buvo jo ir sav´s. Prabudau nuo garsaus kapplekãiojimo. Verkò mano draugas.
- Na, uÏteks, Eduard, nusiramink.
- Atleisk, broli, a‰ kaltas dòl ‰i˜ nesusipratim˜. Dvasia lauk lenda,
nebegaliu pakelti viso to. A‰ tau pavydÏiu visko, tavo ramumo, nuo‰irdumo
ir gero draugo peties. Atleisk, bet mes likimo broliai. Ir jokio
mòlyno kraujo a‰ neturiu …
- Na, gerai, gerai. A‰ jau viskà pamir‰au. Miegokim.
Rytojaus dienà vòl ∞ Vorkutà. Gr∞Ï´s Eduardo Russ neberadau, kuomet
po ger˜ met˜ j∞ sutikau 62-me ypatingo reÏimo lageryje, labai apsidÏiaugòme
vienas kità pamat´ ir kada a‰ jam pasiappleliau stoti ∞ Lietuvos
Laisvòs Kovotoj˜ Sàjungà, sudarius savo est˜ autonomijà, jis abiem
rankom buvo “uÏ”.
Nutrappleko visi ry‰iai su Zenu, kurie vyko per tualetà. I‰vadà apie
tardymo eigà galòjau padaryti tik savo kailio patyrimu. Be to, gera
savaitò kaip dingo mano tardytojas Steninas. Jo vietoje atsirado kitas,
kuris maÏai ceremonijosi su manimi, tai man nepatiko, bet turòjau
priimti jo Ïaidimo taisykles. UÏ pusiau rimtà pajuokavimà, kad
mano veÏiojimas keletà mònesi˜ pirmyn ir atgal kainuoja tiek, kiek
143