Edvardas Burokas Pappletòme prie‰ vòjà kur∞ buvo kreiptasi, i‰traukò butel∞ i‰ portfelio, atkim‰o ir, paòm´s greta grafino stovòjusià “granionajà” stiklin´, pripylò sklidinà konjako. - I‰gerk, bus dràsiau, geriau kalba ri‰is. - NeuÏnuodytas? - bandÏiau juokauti. - Tu kà, tarybiniu generolu netiki? - uÏpyko Derevenko. - Vot taip! - paòmò stiklin´ ir i‰tu‰tino. - Reikia mokòt kariaut, bet reikia mokòt ir gerti. Øpilk jam. Na, gal maÏiau, o tai pradòs dainuoti. Øpylò. Maktelòjau. Anksãiau neteko konjako gerti, nors degtinòs ir vyno buvau band´s. Nervai atslapplego, tikrai tapau dràsesnis. Atsisòdau ∞ laisvà kòd´, pasireng´s laukti, kas bus ‰ioje tragikomedijoje. - Na, Eduard, kaip tòvavardis? - uÏklausò antrasis generolas, sòdòj´s arãiau man´s. - Vladislavoviã. - Na, Eduard Vladislavoviã, kam gi mums vieniems kitus ‰audyti, sprogdinti, i‰tu‰tinus po stiklinait´, galima taikiai gyventi. Kalba nesiri‰o. Ir kaip gi galòjo ri‰tis, jeigu visos sàlygos buvo ai‰kios. Atsistojo Derevenko, peròjo kelis kartus per kabinetà, atsisòdo prie‰ais mane ant stalo, atki‰´s uodegà savo bendrams, ir pradòjo. - Na, uÏteks Ïaisti kates ir peles. Einam prie reikalo. Tavo Zenon viskà mums i‰dòstò ir pardavò tave, o j∞ kiti. Taigi tau slòpti nòra ko. Papasakojo, kaip japples laid˜ ie‰kojote, kas jums atne‰ò akumuliatori˜, kaip japples uÏdus´ atbògote ∞ rapplebin´. Net japples˜ drauguÏis azerbaidÏanietis uÏklausò, ar ne japples˜ ãia darbas. Mes viskà Ïinom, tik neai‰ku, kas stovi uÏ japples˜ nugar˜, neÏinom tikr˜j˜ liaudies prie‰˜, kurie kaip kondonais naudojasi jumis savo piktiems kòslams. Neslòpsiu, tas tavo “kiriucha” kietas rie‰utòlis, uÏsispyr´s kaip ir japples visi laty‰iai, bet kiau- ‰ai tai mink‰ti. Na kaip, kapitone, - kreipòsi ∞ Steninà, - kaip paòmòm uÏ vieno, spustelòjome, tas tavo Zenon ir sàmon´ prarado, o kaip uÏ antro, papasakojo viskà, kà tik Ïinojo, o vòliau - ir ko nebuvo. UÏ tai vòl teko bausti, pradòti i‰ naujo, kad prisimint˜ tiesà. Dabar, kad nebapplet˜ kraujo uÏkròtimo, turbapplet jau j∞ kastruoja. Tu puikus vyrukas, dar beveik vaikas, gal tau to nereikia. Kaip manai, kapitone? - A‰ manau, kad taip, generole. Taip, tikrai, Eduard, manau, supras 134
Pappletòme prie‰ vòjà Edvardas Burokas mus, kad kito kelio nòra, kaip viskà prisipaÏinti ir padòti mapples˜ sunkiame darbe tòvynòs labui. - Tu teisus, kapitone. Eduard Vladislavoviã nuovokus vaikinas. Jis bus su mumis. Mes j∞ ∞ laisv´, pas motinòl´, pas tòvuÏòl∞, pas merguÏòl´. Kaip jos vardas? Valia, Valiãka? Cha, cha... - juokòsi apsimetàs viskà Ïinàs generolas Derevenko. - O vòliau ∞ kariapplen˜ mokyklà. Per tà laikà nugalòsime imperialistus ir dabartiniai zekai perauklòs tuos supuvusius imperialistus. Øsivaizduoji, Eduard Va... Batkoviã, tu - tarybi- Vytauto Vaineikio pie‰inys ant keraminòs plytelòs 135
Change language