Pūtėme prieš vėją I - Llks.lt

Edvardas Burokas Pappletòme prie‰ vòjà
- Kà gi jie tau padarò?
- Gerai, apie tai vòliau. Dabar, “Velnio vaike”, klausykis ir nieko
neuÏmir‰k. Kai gr∞‰i atgal ∞ 62-àj∞ ir ateisi ∞ savo barakà, pastatyk taburet´
viduryje. UÏlipk ant jos ir sakyk ilgai “SSSkaras! ”. Dabar, kaip
Ïinai i‰ laikra‰ãi˜, ten vyksta kompartijos plenumas... NeuÏmir‰k
“SSSkaras! ” Po Kremliumi padòta atominò bomba, kuri nuo “SSSkaras!
” detonatoriaus sprogs. ·tai ir visa paslaptis. Nereikòs nei streik˜,
nei auk˜.
- Zenai, kodòl tu taip, juk nòra nieko, tik a‰ ir tu. Kam tau vaidinti?
- beveik maldavau a‰.
Jis paòmò kampe stovòjus∞ akardeonà ir labai graÏiai uÏgrojo “Sòk,
sesute, Ïalià rappletà... ”, paskui jo akys nukrypo ∞ tupòjusià juodà kat´.
Pri‰oko prie katòs ir i‰metò jà uÏ dur˜.
- Vaike, sakai, kad mes dviese, nòra ‰nip˜. ·tai! .., - akordeono
dumplòs i‰sitempò, i‰duodamas vienà vienintel´ natà.
- Zenai, drauguÏi, kà jie su tavim padarò?
- “SSSkaras! ” - akys jo kaÏkur klaidÏiojo. Man´s jos nebematò.
Atsistojau, a‰aros riedòjo mano veidu, apkabinau Zenà, bet maãiau,
kad jam tas pats. Jo i‰‰ieptose lapplepose buvo tik “SSSkaras! ”
- Sudie, Zenai, mes dar susitiksime.
Parvarò konvojus atgal ∞ specà. Ant taburetòs nelipau... Kiek jo
Mandatas ant paklodinòs medÏiagos
220