Pūtėme prieš vėją I - Llks.lt

Pappletòme prie‰ vòjà
Edvardas Burokas
vad˜ sumos lydimas, juokdamasis i‰ likimo ironijos, niappleniuodamas “Ø
Vilni˜, ∞ Vilni˜, tà mylimà ‰al∞... ”, privaÏiavau paskutiniàjà etapo stot∞.
Kas bus, tas bus. Man vis tiek. Na, nuogomis rankomis man´s
nepaims. Pasistengsiu, kad i‰ mano ir mano tautos varg˜ pelno neturòt˜.
Vilniuje
Vilniuje ∞ kalòjimà, esant∞ Slu‰k˜ rapplemuose Kosciu‰kos gatvòje, Antakalnyje,
patekau jau vakare. Nors ir buvau atveÏtas ∞ savo tòvyn´, bet
emocij˜ nejutau, jauãiausi tu‰ãias, dvasi‰kai ir fizi‰kai i‰sekintas. Viskas
vyko automati‰kai, lyg i‰ anksto sureÏisuota. Kalòjime, kuris, matyt,
turòjo persiuntimo funkcijas, greitai skaitò formuliarus, skirstò ∞
grupes ir varò ∞ pirt∞. Nespòjau dar i‰simuilinti, kai atbòg´s priÏiappleròtojas
susirado mane ir keikdamasis lyg velnias dapple‰ià, nugabeno pas kalòjimo
budòtojà. Jis kaÏkà para‰ò, paklausò, ar neturiu pretenzij˜ ir, ∞sodin´
∞ kalòjimo ma‰inà, nudardino ∞ Luki‰ki˜ kalòjimà.
âia vòl krata, pirtis, kirpòjo procedappleros, ne‰ulys ‰vari˜ lovos reikmen˜
(pirmà kartà per tris mònesius) ir a‰ vienoje i‰ 999 kamer˜. Lietuvi‰k˜,
bet rus˜ caro statyt˜.
De‰inòje ir kairòje palei sienas stovòjo dvi dviej˜ auk‰t˜ metalinòs
lovos ir prie lango viena. Viduryje ∞tvirtintas staliukas. UÏ jo ant
apatinio auk‰to lov˜, i‰ koridoriaus per angas elektros ap‰viesti sòdòjo
keturi vidutinio amÏiaus Ïmonòs ir valgò vòlyvà vakarien´.
- Labas vakaras, - mandagiai, bet kartu duodamas suprasti, kad nenaujokas,
pasisveikinau su kameros ‰eimininkais ir ant antro auk‰to
laisvos vietos atsainiai numeãiau savo menkus rakandus.
- Su artòjanãia ‰vente, broli.
- Kokia ‰ventò? - sumi‰´s paklausiau.
- I‰ kur atvykote?.. Gal komsomolcas?
- I‰ Vladivostoko. AtveÏò, kaip sakò, tardymui. Mano vardas -
Edvardas, - ir i‰tiesiau rankà.
- A, i‰ Rosijos... Matai, ‰iandien kappleãios. Kabink milin´ ir sòsk prie
49