daugiabučių funkcinės struktūros raida lietu - Vilniaus Gedimino ...

3. Funkcinės būsto sudėties transformacijos Lietuvoje po 1990 metųdaugiabučių planų skirtumas matomas, lyginant pagalbinius buto elementus. Mokslininkųnamų koridoriai platūs ir erdvūs, o Rašytojų namų koridoriuose vos gali prasilenktidu žmonės.Kaip rašo E. Čigriejus, „Virtuvė – vienas svarbiausių buto elementų“ (2003: 56). Mokslininkųnamų projekte visų butų virtuvės, kurių plotas – 9 m 2 , užima svarbią vietą; josprojektuojamos prie pagalbinės laiptinės ir turi du įėjimus – vieną iš valgomojo, o kitąiš laiptinės. Virtuvėje yra erdvės maisto produktams saugoti – arba sandėliukas, arbaprie išorinės sienos vietoje vieno iš radiatorių po palange tvirtinamos sieninės spintos.Vėlesnės statybos butuose (po 1960 m.) ši funkcinė zona išnyksta. Rašytojų namuosevirtuvę teisingiau būtų vadinti virtuve-niša. Ji paprastai projektuojama greta bendrojokambario. „Šio tipo virtuvė užima mažai ploto, bet ir turi daug trūkumų. Didžiausias trūkumastas, kad darbo vietos (viryklė, virtuvės stalas, indų plautuvė) atitrauktos nuo vietų,kuriose laikomi virtuvės apyvokos daiktai“ (Čigriejus 2003: 69). Tokiai virtuvei tikdavonet ne visi virtuviniai baldai, nes patalpa per maža – tik 5–6 m 2 ploto. Tipiniuose daugiabučiuosevirtuvės durys dažniausiai projektuojamos į koridorių, iš kurio patenkamaį gyvenamuosius kambarius ir vonią bei tualetą. Šių dienų virtuvės būna kelių tipų:arba virtuvės zona išdėstyta tiesiog gyvenamojo kambario sudėtyje, kaip S. Stripienės(2005 m.) projektuotame name Druskininkuose, arba ji išskiriama kaip atskira patalpa,lengvai sujungiama su valgomuoju ar bendruoju kambariu, kaip J. Basanavičiaus g. 39namo (archit. R. Kirdulis, V. Malenko) butuose. Abu virtuvės zonavimo tipai naudojamidažnai, todėl nė vieno negalima išskirti kaip dominuojančio. Virtuvės integravimas įbuto erdvę išpopuliarėjo atsiradus mechaniniams garų surinktuvams. Lietuvoje, kaipir daugelyje Europos valstybių, visiškai nepopuliaru projektuoti virtuves be natūralausapšvietimo, tačiau JAV normatyvai leidžia virtuves zonuoti buto gilumoje.Analizuojant papildomų būsto elementų pokyčius XX a., reikia paminėti šeštajamepraėjusio amžiaus dešimtmetyje iškeltą prijungiamųjų elementų idėją (angl. clip-on).Šis terminas pradėtas vartoti anglų literatūroje, o paties prijungiamųjų elementų principoatsiradimui dirvą paruošė pokario metų Vakarų Europos architektai.Trumpai šį principą galima apibūdinti kaip „begalinės architektūros“ idėją, paremtądaugkartiniu vienodų elementų naudojimu, kur svarbūs ne tiek patys elementai kaipkūriniai, kiek jų multiplikavimo faktas. Anot šios koncepcijos, toks vienodų elementųskaičius gali pastatą tiek dirbtinai sutrumpinti, tiek pailginti. Net keičiant elementųskaičių kelis ar keliasdešimt kartų, pats efektas visai nenukenčia. Pažymėtina, kad,atsižvelgiant į objektus, šių papildomų elementų mastelis gali smarkiai keistis – nuomikrolygmens, kai kalbama apie vidinių buto struktūrų sukūrimą (pavyzdžiui, virtuvėsblokai arba vonios, tualeto mazgai), iki makrolygmens, naudotino nagrinėjant funkcinęviso daugiabučio struktūrą (sudedamaisiais elementais tuomet tampa atskiros butųkapsulės).130