daugiabučių funkcinės struktūros raida lietu - Vilniaus Gedimino ...

Daugiabučių funkcinės struktūros raida Lietuvojespręsti tuo metu miestuose vis didėjančią gyvenamojo būsto stygiaus problemą. Minėtosekolonijose gyveno darbininkai ir smulkūs tarnautojai. Lietuvos miestuose laisvųsklypų statybai buvo daug, todėl savaime susiklostė daug geresnė padėtis, lyginant sukitomis to meto Europos valstybėmis. Europoje dominavo aukštesni (iki 6–7 aukštų),daug sekcijų turintys ir tankaus užstatymo darbininkų kolonijų pastatai. Lietuvoje šiųkolonijų daugiabučių plano struktūrai buvo būdingas nedidelis sekcijų skaičius, 2–3aukštų, gana erdviai sklype išdėstyti pastatai. Pavyzdžiui, „Rasų kolonijoje“ Vilniuje namąsudarė dvi sekcijos, iš kurių abi turėjo po atskirą laiptinę. „Celiuliozės fabriko kolonija“labiau panėšėjo į suskaidytą į keturias dalis sodybinį gyvenamąjį namą nei į daugiabutį.Pažymėtina, kad Varšuvoje tuo pačiu laiku pastatytos „Vavelbergo kolonijos“ charakteristikabuvo panašesnė į Lietuvos negu į Vakarų Europos.Moderno tendencijos Lietuvoje pasireiškė geru dešimtmečiu vėliau nei Vakaruosebei Rusijoje. R. Buivydas pažymi, kad „Ryškus pradinio etapo bruožas yra gausiai išorėjeklojamas modernui būdingas kreivinis augalinis ornamentas ant istoristinio (erdvinėsplano struktūros prasme) pastato tūrio“ (Buivydas 1999b: 72).Šį teiginį puikiai iliustruoja daugiabutis namas V. Kudirkos g. Vilniuje (archit. m. Prozorovas,1908) (2.1 pav.). Kaip moderno pavyzdžius galima minėti pastatus S. Daukantog. Kaune (archit. J. Ušakovas, 1910) (2.2 pav.), Gedimino pr. Vilniuje (archit. V. Sobka,1911), Kaštonų g. Vilniuje (archit. B. Stankevičius, 1912) (2.3 pav.), Jogailos g. Vilniuje(archit. A. Antonevičius, 1914), Pamėnkalnio g. Vilniuje (archit. E. Riauba, 1913). Modernostiliui išpopuliarėti turėjo įtakos vis liberalėjanti politinė atmosfera. Architektūrojetaip pat buvo siekiama įkūnyti tautinio atgimimo idėjas. Tokius kūrinius buvo bandomapateikti kaip kultūrinės kovos už šalies nepriklausomybę formą. XX amžiaus pradžiąženklina gausūs nacionalinio atgimimo judėjimai. 1904 m. carinė valdžia Lietuvoje panaikinospaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, nes suprato jo neperspektyvumą.1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje susirinkęs lietuvių atstovų suvažiavimas – Didysis VilniausSeimas – paskelbė autonomijos reikalavimą.Būtent tuo metu civilizacijos raidą sudrebino iki tol nebūto masto pačių žmoniųsukelta katastrofa – Pirmasis pasaulinis karas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, iki1915 metų, Vokietijos kariuomenė okupavo visą Lietuvos teritoriją. Pramonės įmonėsnutraukė darbą, nes trūko žaliavų. Statybos nevyko. Tas metas pasaulinėje istorijoje įsirėžėne vien karo veiksmais, bet ir gausiomis manifestacijomis, regioniniais sukilimais,maištais. Totaliai viską palietusį karo sukrėtimą savaip pratęsė Rusijos Spalio revoliucija.„Viso to padariniai – teritorijų „padalijimas“, atsiradusios naujos valstybės ir daugkitų pozityvių bei negatyvių reiškinių. Iš jų minėtini: siaubingas žmonių aukų skaičius,įvairiaprasmės netektys, visuotinis stresas, įtampa, suirutė, moralinis ir fizinis nuopuolis,gyventojų migracija. Greta to, egzistencinėje atmosferoje stipriai reiškėsi visuotinėskeitimo, atnaujinimo nuotaikos“ (Buivydas 1999d: 75).59