daugiabučių funkcinės struktūros raida lietu - Vilniaus Gedimino ...

Daugiabučių funkcinės struktūros raida LietuvojeFunkcinėje buto struktūroje prijungiamųjų elementų idėja (clip-on) taikoma kaiplaisvas vienas nuo kito nepriklausomų struktūrinių buto elementų dėstymas bendrojeerdvėje. Pirminė buto erdvė skaidoma ir dalijama laisvai judančiais, griežtai pagalfunkciją išreikštais struktūriniais elementais arba jų komplektais. Toks komplektas galimodifikuotis tiek į kompaktišką, lengvai buto viduje perkeliamą ir visavertę funkcinęzoną suformuojantį būvį, tiek būti lengvai pašalintas iš vidinės gyvenamosios erdvės,įmontuojant jį, pavyzdžiui, į nišą sienoje ir taip atlaisvinant erdvę kitoms mobiliosiomsfunkcinėms zonoms.Struktūralistinės idėjos patraukė ir daugiabučių pastatų projektus rengiančių specialistųdėmesį. Verta paminėti britų architektų A. ir P. Smithson vadinamąją „išplečiamąjąarchitektūrą“ – daug dėmesio sulaukusį statinį Šefild mieste Anglijoje ir gyvenamųjųnamų kompleksą Park Hile. Tuo pat metu, kai buvo įsisąmonintos struktūralizmo architektūrosgalimybės, prasidėjo ir sudedamųjų dalių projektavimas. 1955 m. pabaigojebritų architektai A. ir P. Smithson sukūrė plastikinio ateities būsto viziją. Po jų parengtadar keletas šio stiliaus darbų – architektas I. Šainas Paryžiuje vykusiai ekspozicijai (ArtsMenagers) suprojektavo savąjį Maison Plastique, m. Gudi – plastikinį namą Monsanto,kuris vėliau buvo eksponuojamas Disneilende. Originalus ir architekto D. Johansenonamas-kriauklė ir B. Fullerio Dymaxion house. Grupė „Archigram“ sukūrė ištisą plejadąstruktūralistinės dvasios projektų, tokių kaip „Capsule homes“, „Living pod“, „Suitsalon“.„Nors buvo tikėtasi, kad minėtasis prijungiamųjų elementų principas taps industrinėsarchitektūros simboliu, praktiškai jis vis dėlto neįsitvirtino, o taip ir liko idėjinėsstadijos ir tik retais atvejais pasitaiko kaip avangardinės minties realizuota forma“(Рубаненко 1982). Prijungiamų elementų (clip-on) idėjai artima ir lanksčios erdvėskoncepcija, kurios formavimą stipriai veikė japonų dizaineris m. Umeda. Firmos „Braun“užsakymu jis suprojektavo mobilius, kompaktiškai susidedančius blokus, kurie buvolaisvai transformuojami į erdvės elementus, skiriančius funkcines zonas. Šie elementaigalėjo būti išdėstomi beveik bet kokiame bute. Vonios, tualeto ir virtuvės blokai,jungiami su inžineriniais buto įvadais lanksčiais nailoniniais vamzdžiais, tapdavo nepriklausomifizinės vietos atžvilgiu, o blokų korpusams būdavo iš anksto pagaminamosštampuotos stiklo pluošto detalės.Suskleistos padėties kiekvienas toks modulis, lyg supakuotas lagaminas ant ratukų,lengvai galėjo būti stumdomas buto erdvėje. „Didelį įdarbį šioje srityje turi ir italų dizainerisD. Kolombo. Kitaip nei m. Umeda, jis projektavo ne vienos rūšies mobilius blokus,bet visą buto erdvės sistemą, buitinių procesų visumą“ (Рубаненко 1982).Išnagrinėjus šiuolaikinių Lietuvos daugiabučių namų funkcines schemas po1990 m., akivaizdžiai matyti dar viena papildomų elementų problema: Lietuvoje projektuojantdaugiabučius vis dar per mažai dėmesio skiriama tokio namo viešosiomserdvėms, kuriose galėtų vykti namo bendruomenės susitikimai. Tokių erdvių stoka131