daugiabučių funkcinės struktūros raida lietu - Vilniaus Gedimino ...

2. Esminių veiksnių, lemiančių funkcinę būsto sudėtį, kaitasavo monotonija, kartu atimdama iš gyventojų džiaugsmą ir gyvenimo prasmę. Pagrindinėmonotoniškumo priežastis, be abejo, buvo masinė gyvenamųjų namų statyba.Toks masiškumas buvo įmanomas tik taikant unifikuotus butų ir namų projektus.Tipinių projektų, naudojamų visame pasaulyje, tikslas – atpiginti, supaprastinti ir suvienodintikartotinių namų statybą. Tačiau, be teigiamų savybių, tipiniai projektai turėjoir nemažai trūkumų, iš kurių didžiausias – projekto statybos trukmė. Sovietmečiuitin daug laiko užėmė naujos namų projektų serijos paruošimas ir specialios įrangosbei technologijų naujai industrinei namo elementų gamybai sukūrimas. Šių dviejųprocesų trukmė buvo 7–10 metų. Tuomet būdavo pradedama pati namo elementųgamyba, kuri pagal tipinį projektą statoma 10–12 metų, kol pasensta ir amortizuojasigamybos įranga. Taigi iki naujo namo projekto pastatymo susidarydavo maždaug20 metų laikotarpis, per kurį pastatai pasendavo tiek fiziškai, tiek morališkai, nes gamybosproceso metu į naujus progresyvius sprendimus nebuvo atsižvelgiama. Taigitipiniai projektai iš esmės yra geri, tačiau labai vienodi, nes buvo per brangu dažnaikeisti gamyklų įrangą. Analizuojant to meto Lietuvos valstybinių institucijų, atsakingųuž gyvenamųjų namų statybą, veiklą, didžiausią įtaką turėjo 42 metus gyvavusiStatybos ministerija. Per šį laikotarpį Lietuvoje pastatytų gyvenamųjų namų plotassudarė 22,5 mln. m 2 , o vidutiniškai vienam gyventojui – 7 m 2 . Bendro gyvenamojoploto vidutinė kaina 1984 m. buvo 175,4 rublio. Analizuojant pagal tipus, stambiaplokščiuosenamuose – 171 rublis, mūriniuose – 188,6 rublio, monolitiniuose – 205,5rublio (Čigriejus 2003: 282).1969 m. prasideda planinės ekonomikos ritimasis žemyn, visą šalį apima nuolatinisdeficitas, rinkos ekonomikoje pasireiškiantis kaip infliacija. Pažymėtina, kad tiekdidžiuosiuose, tiek mažuose Lietuvos miestuose statyba buvo vykdoma pagal tuos pačiusprojektus. Mažuosiuose miesteliuose tai turėjo savų neigiamų padarinių: natūralu,kad gyvenamosios statybos apimtys čia buvo mažos, todėl suprojektuotas didžiulisdaugiabučių kvartalas gana greitai moraliai pasendavo. Kad ir kaip būtų gaila, gyventojųkomfortas ir miesto savitumas tuo metu buvo tik antraeiliai veiksniai. Planinė ekonomikapasiekė ribą ir nusirito iki visiško žlugimo ir politinės valdžios bei ideologijoskaitos 1990 m.1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šalis pasirenka demokratijos ir rinkosekonomikos modelį. Daugiabučių industrija pereina į privačių investuotojų rankas ir sovietmečiuturėti butai tampa privačia nuosavybė. Ištisi planinės ekonomikos būdu pastatytimikrorajonai ir jų gyventojai atsidūrė rinkos ekonomikos sąlygomis. Namai, kuriebuvo statyti planinės ekonomikos būdu, kai nebuvo žemės nuosavybės, tapo rinkosekonomikos dalimi. Daugiabučių namų butai buvo privatizuoti, rado savo šeimininką,tačiau žemė aplink namą liko bendra. Sovietmečiu dauguma gyventojų naudojosi68