daugiabučių funkcinės struktūros raida lietu - Vilniaus Gedimino ...

2. Esminių veiksnių, lemiančių funkcinę būsto sudėtį, kaitatiek praktinėje, tiek intelektinėje veikloje“ (Dewey 1980: 192). Šio bei kitų mąstytojų mintysstipriai veikė to meto kultūrinę atmosferą, o kartu ir architektūros raidą bei naujų būstųtipų atsiradimą. „Įtikėjimas tuo, kad mokslas ir technika skleidžia vien gėrį ir visomis pajėgomisprivalo būti integruoti absoliučiai visur, buvo nuoširdžiai gilus ir visa apimantis. Taigalime pajusti ir konstruktyvizmo idėjas puoselėjusių T. van Doesburgo ir P. Mondrianomeninėje kūryboje, jų teiginiuose apie būtiną meno ir technikos sintezavimą“ (Buivydas1999d: 74). Kalbant apie socialinius ir kultūrinius pokyčius, lėmusius mokslinės ir techninėspažangos bei meno inovacijų plėtrą, pažymėtini svarbiausi iš jų: tai visuotinis gyvenimoliberalėjimas, visuomeninių santykių atsinaujinimas, didelis gyventojų gausėjimas,pasaulėjautos ir intelekto transformacija, kova už pilietines teises. XX a. pradžia nužyminaujų valstybių kūrimosi etapą, valstybių vadavimosi iš priespaudos pradžią, jų kovą užnepriklausomybę ir tautų susipriešinimą, kolonizacinės ideologijos griūties pradžią irdar daugelį kitų žmonių socialiniam gyvenimui esminę įtaką turėjusių reiškinių. Lietuvatuo metu išsivadavo iš carinės Rusijos okupacijos. Naujai susiformavusioje valstybėje itinaktualios tapo regionizmo ir savivokos idėjos. Architektūroje buvo siekiama įprasmintinacionalinio atgimimo simbolius, formavosi naujas gyvenimo būdas. Kaip jau minėtadarbo 2.1 dalyje, XX a. pradžioje didelę įtaką visuomenei turėjo turtingi žmonės. Jiebuvo pagrindiniai architektūros kompleksų finansuotojai, todėl nuo šių magnatų meninioir kultūrino išsilavinimo tiesiogiai priklausė architektų kuriamų namų plano struktūrair stilistika. Lietuvoje pastebimas nuoseklus perėjimas nuo tradicinių gyvenamojo būstoschemų prie novatoriškų plano struktūrų. „Dauguma XIX a. senamiesčio namų buvopanašaus plano: būstą sudarydavo įėjimas, priemenė su virtuve, nešildoma kamaraitėir vienas kambariukas. Jeigu bute būdavo du langai, šeimininkai, taupydami erdvę, patalpąstengdavosi padalyti į du mažyčius kambarėlius. Po XIX a. pastatai tapo kur kaspuošnesni. Anksčiau į namus vesdavo mažyčiai mediniai laiptai iš kiemo pusės, o XIX a.turtingesni šeimininkai ėmė statyti paradinius metalinius laiptus…“ (Čaplinskas 2006: 6).XX a. pradžioje plano schema tapo lankstesnė, bute atsirado vonios kambarys ir atskirastualetas. Butas dažniausiai turėdavo du įėjimus, kurių pagrindinis vedė į prieškambarį, oūkinis – tiesiai į virtuvę. Prie virtuvės būdavo projektuojamas balkonas arba lodžija. Gyvenamiejikambariai kiekvieną dešimtmetį didėjo, patalpos įgijo aiškią paskirtį – darbokambaryje dirbama, miegamajame miegama, o valgomajame valgoma. Visos patalposviena nuo kitos buvo atskirtos sienomis, nebeliko sujungtų zonų. Turtingesnių užsakovųbūstuose šalia virtuvės net būdavo projektuojamas atskiras kambarys vaikų auklei.Nagrinėjant butų planus, nesunkiai galima įsivaizduoti, kaip žmonės gyveno XX a. pradžioje– nesujungtos erdvės rodo, koks svarbus žmogui buvo privatumas. Miegamąjįnuo lauko durų skyrė prieškambaris ir atskiras koridorius. Vos tik įėjęs į būstą, svetimasžmogus niekaip negalėjo matyti, kas vyksta miegamajame. Prancūzų filosofas ir poetas72