daugiabučių funkcinės struktūros raida lietu - Vilniaus Gedimino ...

Daugiabučių funkcinės struktūros raida Lietuvojeklasės galią. Miestuose gatvės buvo perprojektuojamos į „magistrales“ ir didžiąsiasalėjas, kuriomis marširavo komunistiniai paradai ir festivaliai. Kai tapo aišku, kad šiospompastiškos ambicijos yra finansiškai neįgyvendinamos, jos buvo skubiai ir kardinaliaipakeistos nauju sprendimu – stambiaplokščiais daugiabučiais. Stambiaplokščiųnamų tipas, kaip tam tikras racionalaus planavimo ir herojinės scenografijos mišinys,yra dar vienas akivaizdus Rytų Europos fenomenas. Niekas daugiau negalėjo taip aiškiaiišreikšti industrializuoto miesto charakterio, kaip stambiaplokščiai ir monolitiniaimiegamieji rajonai. Šio tipo masinės statybos daugiabučiai buvo reprodukuojaminepaprastai greitai, siekiant patenkinti drastiškai besiplečiančius miestus. 1954–1956metai Sovietų Sąjungoje – antrasis, jau mažesnis planinės ekonomikos pakilimas. Irtoliau plečiasi industriniu būdu surinktų stambiaplokščių statyba. Juose projektuojamųbutų charakteristiką galima nusakyti keliais žodžiais: buto dydis – vos 16 kv. m,mažytė virtuvė, vonios kampas ir tualetas; langas žvelgia į priešais stovintį tokį patįdaugiabutį, o kelias namo – ypač painus. Tokių daugiabučių idėja atitiko visą sovietųideologiją – eilinis darbininkas gyveno tokiame pat bute kaip ir profesorius. Galimaaiškiai pastebėti, kad oficialiajame komunistų žodyne neliko žodžio „skirtingumas“.Daugiabutis tampa politinio ideologinio valstybės modelio atspindys. Daugiabučioplano struktūra transformuojasi į išgrynintą ir iki minimumo sumažintą funkcinę schemą.Pavyzdžiui, laiptinė tampa tik perėjimui skirta zona, kuo mažesnė, kad niekam nekiltųnoras sustoti ir pasišnekėti. Butams projektuoti naudojama išskirtinai koridorinėschema. Kambarių funkcijos suniveliuojamos – tampa nebeaišku, kur miegamasis, kurgyvenamasis, o kur darbo kambarys. Valgomasis, kaip funkcinė zona, apskritai dingstaiš gyventojų sąmonės, o virtuvė sumažinama iki 4 m 2 , čia galima tik išsivirti kavos arpasišildyti maistą. Komunistų valdžia pastebimai vykdo nuoseklią politiką, siekdama,kad žmogus kuo mažiau būtų namuose. Valgyti yra valgyklos, bendrauti – kultūrosnamai, vaikams – vaikų darželiai. Vengiama intymių privačių erdvių, o daugiabučiaiprojektuojami taip, kad žmonės vieni kitus geriau matytų ir girdėtų, kad kaimynai galėtųvieni apie kitus pranešti valdžiai. Tokia nuosekliai vykdoma politika keičia požiūrįir gyvenimo būdą, ciklus, kaip žmogus naudojasi savo gyvenamuoju būstu. SovietųSąjungos politika tobulai įgyvendino Zigmundo Baumano knygoje aprašytą prancūzųXIX a. pradžios utopisto D. Veirasse‘o idealaus miesto modelį. „Severiadė yra „nuostabauspasaulio miestas“, čia itin „gerai laikomasi įstatymų ir gerai palaikoma tvarka“.Sostinė yra sumanyta pagal racionalų, aiškiai pagrįstą planą . Gatvės plačios irtokios tiesios, kad kyla įspūdis, jog jos buvo nubrėžtos liniuote. Namų architektūrabeveik vienoda, nors svarbių žmonių rezidencijos išsiskiria ištaigingumu .Šiuose miestuose nieko nėra chaotiško: visur viešpatauja tobula ir įspūdinga tvarka“(ligoniai, protiškai atsilikę asmenys ir nusikaltėliai iškelti už miesto ribų)“ (Bauman65