KARDAS - Krašto apsaugos ministerija

Specialiųjųpajėgų (SP)raida irpotencialasIrakas, 1991 m. SAS specialiosios žvalgybos patrulis dykumoje.reformos12Kai kurių karinėje spaudoje pasirodančių publikacijųpagrindinį moto galima apibūdinti taip: „ateities karyba priklausospecialiosioms pajėgoms“. Tai žurnalistikai būdingasutriruotas požiūris, tačiau specialiųjų pajėgų reikšmėbendrame ginkluotųjų pajėgų kontekste neabejotinai auga.Tą lemia daugelis veiksnių, kuriuos trumpai pabandysimeapžvelgti.Detalesnė karinių konfliktų istorijos analizė perša išvadą,kad SP terminas – viso labo labai abstraktus apibendrinantispavadinimas. Skirtingais laikotarpiais, priklausomai nuovyraujančių karybos nuostatų, specialiaisiais padaliniais buvoįvardijami labai skirtingos parengties kariniai vienetai. Ikišiol kartais atsiranda autorių, kurie klasifikuoja dalinius kaipspecialiuosius, neatsižvelgdami nei į jų paskirtį, nei dydį, neikomplektaciją. Kurioziški, bet nereti atvejai, kai nekritiškaigretinami Prancūzijos užsienio legionas ir GIGN ar JAV jūrųpėstininkų korpusas ir „Delta“.Taip pat kito ir specialiosios operacijos karine prasmesuvokimas. Kažkada britų parašiutininkų dalinio „Raudoniejivelniai“ („Red Devils“) operacija Arnheme irgi buvopriskiriama specialiosioms operacijoms. Tačiau tai teisingatik turint omenyje tuometinį kontekstą. Tai rodo, kad SP vystymuisibūdinga tam tikra dinamika ir kokybiniai šuoliai.Aiškėja, kad padalinių, kurių funkcinė paskirtis yra tikįvairios ekstraordinarios užduotys, apstu; todėl į SP terminąpatogiau žvelgti vertinant tam tikrais principiniais determinuotaisjų vykdomos veiklos kriterijais.Iš tikrųjų specialias kovines užduotis pajėgūs atlikti kariniaivienetai kiekvienu laikmečiu vykdė skirtingas funkcijas.Pavyzdžiui, iki Pirmojo pasaulinio karo tokiais padaliniaisbuvo laikomi rinktiniai lengvosios kavalerijos padaliniai, galėjęvykdyti žvalgybinius reidus ar greitus antpuolius į priešoužnugarį; šiek tiek vėliau, karui perėjus iš manevrinės į pozicinęstadiją, tokių padalinių statuso nusipelnė specialiosšturmo, vadinamosios tranšėjų kovos komandos, kuriosspecializavosi netikėtai užimti ir nuslopinti pavojingiausiuspriešo ugnies lizdus ir dažnai kaudavosi vyras priešvyrą. Antrojo pasaulinio karo metu SP sąvoka palaipsniuifragmentuojasi – jų atstovais galima vadinti ir taktinės beioperacinės paskirties žvalgybinius diversinius, ir mobiliusšturmo dalinius (tarp jų ir masiškiau pradėtą naudoti oro arjūrų desantą). Nors tai pranašavo naują SP etapą, beveikvisais atvejais panašių padalinių atsiradimą galima vadinti„eksperimentu“, peržengiančiu statutinius tuometinės kari-