42L I E T U V O S K A R I N I N K I J AJAV 1950 m. vėl pradėtas leisti žurnalas „Karys“, norsir turėdamas finansinių sunkumų, pasiekdavo Kanadą,Australiją, Naująją Zelandiją ir net kovojančius Indokinijoje,likusius Vokietijoje.1951 m. gegužės 20 d. buvo suorganizuotas pirmasis„Kario“ koncertas–balius Brukline, Niujorke. Skelbimas„Karyje“ kvietė: „Tai bus puiki proga susitikti visiemsbuvusiems kariams, visiems lietuviams“. Koncertebuvo numatyta linksmoji literatūrinė dalis, dainavosolistai, kvartetas. 1952 m. toks „Kario“ koncertas–baliusįvyko ir Čikagoje. Po „Kario“ vardu buvo bandytavienyti išsibarsčiusią karininkiją.Prisiminę tarpukario Lietuvos karininką, suprasime irsavos spaudos turėjimo svarbą, ypač išeivijoje. Lietuvosnepriklausomybės tęstinumo simbolio „Kario“ atgaivinimaslyg ir buvo dar vienas bandymas sukurti nenutrūkstamumoįspūdį, kuris leistų savo gyvenamojojeerdvėje palaikyti viltį kada nors tęsti tai, kas pasibaigėkartu su Lietuvos okupacija ir pasitraukimu iš tėvynės.„Kario“ straipsniuose, prisimenant garbingą praeitį, tolimąir artimą, palaikoma kario dvasia, ugdomas moralinispasiruošimas kovai, išsaugomas kariuomenėsautoritetas, sukuriama nepertraukiamos tarpukario Lietuvosistorijos vizija.Kalbėdami apie atsikuriančias karines organizacijasišeivijoje, jų spaudą, negalime nepaminėti Lietuvos šauliųsąjungos (toliau – LŠS), kurios įtakingumu tarpukarioLietuvoje abejoti neverta. Ši organizacija tiek tarpukariuLietuvoje, tiek išeivijoje, pagal galimybes tęsusi šauliškąveiklą, daugelyje reikalų buvo pirmoji karininkų sąjungos„Ramovė“ pagalbininkė. Sąjungos ideologo VladoPūtvio tarpukariu suformuluota ideologija buvo perkeltair į išeivijoje atkuriamą šaulių organizaciją. Vienas iš atkūrėjų,V. Pūtvio anūkas Vaidevutis A. Mantautas „pirmojojeatsikūrimo deklaracijoje“, prisimindamas šauliųuždavinius ir organizacijos veiklos formas, jos pobūdį,teigė, jog „svarbiausias LŠS uždavinys – ugdyti Tėvynėsgynimo dvasią ir padėti savai kariuomenei, o kaijos nėra, savarankiškai ginti Lietuvos laisvę“. Šauliškojeideologijoje žodžiai „karys“ ir „šaulys“ lygiaverčiai. Taitėvynės laisvės gynėjai. Išskiriamas šaulių pilietinis-patriotinispasiruošimas, kuris, kaip teigė V. A. Mantautas,buvęs platesnis nei karių.Šaulių misija prilyginama riteriškai misijai, šauliuspavadinant „tautos idėjine aristokratija“. LŠS ideologosuformuluotas šaulių credo su visomis tarpukario organizacijosideologijos gairėmis buvo perimtas ir atsikūrusiojeSąjungoje: „Būkime tautos kariuomenė. Būkimetautos kariuomenė greta valstybės armijos. Būkime viena didžiulė tautinė, savitarpė mokykla“. Šaliakarinio šaulių parengimo neabejotinai svarbią vietą užėmėpatriotinis-pilietinis auklėjimas, kultūrinė ir švietėjiškaveikla. Nors iš esmės Sąjunga turėjo aiškiai karinėsorganizacijos atspalvį, bet ir kitos veiklos sritys Sąjungainebuvo svetimos.Mintis atkurti LŠS išeivijoje kilo dar 1952 m., kai susidarėorganizacinis atkuriamasis branduolys su buvusiaisšauliais ir V. Pūtvio giminaičiais priešakyje: Vaidevučiu A.Mantautu, Sofija Pūtvyte-Mantautiene, Alfu Valatkaičiu,plk. Mykolu Kalmantu ir Eugenija Klupšiene.1954 m. kovo 7 d. yra laikoma oficialia organizacijosatkūrimo diena – šią dieną minint V. Putvinskio-Pūtvio25-ąsias mirties metines visuomenei buvo pranešta apieLŠST atgaivinimą. Sulaukus visuomenės pritarimo, buvopradėtas steigiamasis darbas, pirmiausia E. Klupšienėsiniciatyva įkuriant šaulišką vienetą Toronte (V. Pūtvio kuopa),Kanadoje ir tais pačiais metais Čikagoje (VytautoDidžiojo kuopa, vėliau rinktinė). Ilgainiui skyriai kūrėsi irkituose JAV ir Kanados miestuose: Viskonsine, Broktone,Detroite, Monrealyje, Ontarijuje. Tik įsteigus pirmąjį vienetąToronte buvo apibrėžtos būsimos veiklos sferos:„šaulys(ė) tautinėje veikloje – pavyzdys visiems! Padėtimokyklai, parapijai, jaunimo organizacijoms, kitomsorganizacijoms, šeimoms tautinėje kultūrinėje veikloje;vengti bet kokių nesusipratimų su dirbančiom tautaiorganizacijom, būti griežtais, bet garbingais su tautos– valstybės priešais;steigti jaunimo kultūrinius būrelius (vaidinimo, sportoir t.t.);visur kelti pavergtos tautos laisvinimo idėją; būti draugaisir ieškoti draugų tarp kitataučių;būti lojaliais gyvenamam kraštui“.Sportinis ir fizinis lavinimas bei sportinis šaudymas– tai dar viena LŠST veiklos sritis. Galima numanyti, kadtautiškumas išeivijoje tapo esmine nuolat eskaluojamavertybe, kurią buvo siekiama išlaikyti ir įskiepyti jaunimui.Šauliai daug dažniau nei karininkų Sąjunga dėmesį sutelkdavoį jaunimą. 1956 m. buvo įsteigtas net Jaunimoskyrius. LŠSI savo struktūra buvo arčiau visuomenės.Šauliais galėjo tapti visi, kuriems buvo artima šios organizacijosideologija, veiklos sferos. LVS „Ramovė“ buvouždara Sąjunga, kur narių priėmimas reikalavo griežtųatrankos kriterijų.LŠSI ir LVS „Ramovės“ veikla turi daug panašumų:
kartu organizuojami Lietuvos kariuomenėsšventės minėjimai, tautiniųšvenčių šventimas, palaikomossavos, dar tarpukaryje puoselėtostradicijos, rengiamos paskaitos aktualiomistemomis. LŠSI būdamaatviresnė visuomenei, naujiems nariams,jaunimui, plačiai išvystė kultūrinęveiklą, kuri pasireiškė menokuopelių, tautinių šokių ratelių, chorųsteigimu. Tiek LŠSI, tiek LVS „Ramovei“buvo būdingas rūpinimasissavos organizacijos nariais, ligonių,kapų lankymas. LŠSI susidūrė sutam tikrais sunkumais. Kaip minimaproginiame Toronto kuopos leidinyje,„organizaciją užpildė buvusiejiūkininkai, darbininkai ir labai mažaiintelektualų, kurių buvo vėliau pasigesta(norint susilaukti naujų minčių,idėjų ir t.t.)“. Jaunimo pasyvumas taippat kėlė problemų.Tiek LŠST, tiek LVS „Ramovė“deklaravo visų išeivijos lietuviškųjųjėgų vienybę, susitelkimą Lietuvos išlaisvinimodarbui bei veiklai būsimojenepriklausomoje Lietuvoje. Abiejųorganizacijų vizijose Lietuva buvolaisva, nepriklausoma. Karininkaipalaikė karinę dvasią ir laukė, kadagalės atkovoti prarastąjį valstybingumą(jei reikės, net gyvybės kaina – G.K.); šauliai veikė visuomenės viduje,siekdami palaikyti tautinę dvasią, neleistijaunesniosioms kartoms ištirptitaip vadinamajame „tautų tirpinimokatile“.Vienas didžiausių Lietuvos karininkijosuždavinių išeivijoje buvotautinių dalinių sukūrimas ateityjesusidarius palankioms sąlygoms, jųpanaudojimas kovoje dėl Lietuvoslaisvės. Šio uždavinio buvo siekiamajau DP stovyklose, bandant perimtikontrolę sargybų kuopomis. Tolesnėemigracija sustabdė šį procesą,bet senatoriaus Lodge’o projektasLietuvių Veteranų Sąjungos „Ramovė“ centro valdyba. Iš kairės sėdi P. Plechavičius – pirmininkasnuo sąjungos įsikūrimo iki 1959 m. gegužės 3 d. , prof. S. Dirmantas – pirmininkas nuo 1959 m.gegužės 3 d. , M. Rėklaitis – vicepirmininkas nuo 1952 m. birželio 2 d. , stovi A. Rėklaitis – antrasisvicepirmininkas ir kultūros reikalų vadovas nuo 1950 m. balandžio 2 d. iki 1952 m. birželio 2d. , sekretorius ir kultūros reikalų vadovas nuo 1954 m. gegužės 30 d. iki 1958 m. birželio 28 d.,sekretorius nuo 1958 m. birželio 28 d. , J. Tumas – iždininkas nuo 1954 m. gegužės 30 d. , K. Oželis– sekretoriaus padėjėjas nuo 1956 m. birželio 30 d. ir J. Švedas – kultūros reikalų vadovas nuo 1960m. birželio 19 d.. V. Noreikos nuotr.galėjo sukelti naujų vilčių. Vis dėltoJAV, nors ir laikėsi Baltijos šalių okupacijossmerkimo politikos, nekūrėplanų vaduoti šių Sovietų Sąjungospavergtų tautų. Jos planuose nebuvonet tautinių dalinių kūrimo klausimosvarstymo. Jau JAV lietuviai karininkai,susibūrę į LVS „Ramovę“, iškėlėtautinių dalinių klausimą kaip benevienintelį galimą Lietuvos vadavimoscenarijų. Suvokus, „kad diplomatijoskeliu ir konferencijomis pavergtiemslaisvė negrąžinama“, dar vistikima naujosios tėvynės pažadaisir gerais norais. 1954 m. gegužės30 d. Sąjungos skyrių visuotiniamesuvažiavime gen. št. plk. A. Rėklaitisskaitė paskaitą apie tautinių daliniųreikalingumą ir kūrimo galimybes.Išvadose dar kartą buvo pakartotasdaug kartų minimas faktas, kad „neturimerealaus pagrindo viltis, kadLietuva, svetimų jėgų išvaduota, taptųlaisva, nepriklausoma“, todėl natūraliaikilo lietuviškų dalinių steigimoklausimas. Turime „aktingai dalyvautisavo tėvynės išlaisvinimo žygyje“,– teigė gen. št. plk. A. Rėklaitis. VėliauVakarų politika Sovietų Sąjungos atžvilgiukeitėsi: deklaruojamas kariniųveiksmų nebuvimas, suponuojantiskomunizmo žlugimo laukimo poziciją,nieko gero nežadėjo pavergtųjųtautoms, kurių tautiečiai ruošėsi eitivaduoti Lietuvos. Suvokus, kad busneįmanoma įgyvendinti tautinių daliniųsukūrimo už Lietuvos ribų idėjos,karininkai ir toliau puoselėjo ir stiprinoviltį, kad okupacija laikina ir Lietuvaatkurs nepriklausomybę.Lietuvos karininkija, neturėjusigalimybės pasipriešinti sovietų teroruiLietuvoje, emigravo į kitas šalis,tikėdamasi organizuoti kovą užokupuotos valstybės ribų. Nuolatpalaikydama kovinę dvasią, tikėjimątėvynės pergale prieš okupantus,skelbdama pasauliui tiesą apieSovietų Sąjungos politiką, Lietuvoskarininkija nenustojo egzistuoti ir kartusu partizanais miškuose papildėkovojančių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybęgretas.G i n t a r ė K u r t i n a i t y t ėK A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )43