KARDAS - Krašto apsaugos ministerija

atakuojantis priešas susidurdavosu priešakiniais tvirtovės daliniais,kuriuos nustūmus reikėjo pulti tvirtovėsfortų žiedą. Šis žiedas galėjobūti paimtas dviem būdais: atakuojantfortus ir stengiantis juosužimti vieną po kito arba puolanttarpus tarp fortų ir atakuojant centrinįįtvirtinimą. Pastaruoju atvejugynėjai galėjo puolantiesiems padarytidaug žalos flangine ugniminuo fortų ir frontaline ugnimi nuocentrinio įtvirtinimo, be to, tvirtovėsbranduolio užėmimas dar neleidotikėtis tvirtovės žlugimo, nes fortaigalėjo savarankiškai priešintis irneleisti priešui naudotis strateginetvirtovės padėtimi. Neįtikėtina, kadfortai gali laikytis kritus branduoliui,todėl numatyta, kad tarpus tarpfortų gins sausumos kariuomenėspajėgos – tokiu būdu fortų žiedasatliktų sustiprinto sausumos frontofunkcijas. Taigi fortų žiedas buvopagrindinė gynybos linija, kuriosgynybai buvo skirtos dvi sistemos:toliašaudė tvirtovės artilerija irturimos sausumos kariuomenėspajėgos;prieššturminė gynyba, kurią sudarėkiekvieno forto prieššturminėsistema, o ją sudarė artimų prieigųnulygintas plotas – glasis, fortąjuosiantis gynybinis griovys – fosa,forto pylimas ir fosą flankuojantiapšaudymo sistema.Iš pradžių toliašaudė artilerijabuvo pačiuose fortuose, ant aukštaiiškilusio pylimo, kad galėtų kuotoliau pasiekti priešininką ir kovotilygiomis jėgomis su puolėjų artilerijabei trukdyti kitiems apgultiesveiksmams. Atskiri pabūklai buvostatomi forto flankuose (šoninėseforto kraštinėse), jų paskirtis– dengti tarpus tarp fortų. Fortuosebuvo įrengti specialūs giliai ponuo jų prie pabūklų buvo įrengti šuliniaisu pakėlimo mechanizmais.Forto artilerija galėjo būti išdėstytatik iš priekio ir flangų, jokiu būdune iš užnugario, kad priešas, užėmęsfortą, nepanaudotų jo prieštvirtovės branduolį. Sausumos kariuomenėspajėgoms reikėjo užimtipozicijas prieš fortų žiedą ir jame,naudojant lauko fortifikacijos priemones.Glasis – nedidelį nuolydį turintisplotas artimose tvirtovės prieigose– neleido priešui per šautuvošūvį pasislėpti nuo gynėjų ugnies.Svarbiausias prieššturminės gynyboselementas buvo gynybinisgriovys – fosa, ji buvo statoma platiir gili, kartais užpilama vandeniu.Fosos šlaitai galėjo būti papildo-Pagrindiniai gynybos elementai: I siena; II bokštas; III flankuojantis bokštas; IV bastėja; V bastionas;VI kapanierius; VII fortas.Gynybos būdai: I frontalinis horizontalus; II frontalinis vertikalus; III žvaigždinis; IV flanginis.Šaltinis: Bogdanowski J. Warownie i Zielen twierdzy Krakow. Krakow, 1979.žeme esantys artilerijos sandėliai, mai įtvirtinti: išorinis šlaitas – kontreskarpas– buvo sustiprinamasaukšta siena, jei nuo jo kareivisbandytų šokti, susilaužytų kojas,vidiniame šlaite (eskarpe) galėjobūti įrengta siena su šaudymo angomis– vadinamoji Karno siena.Gynybinis griovys turėjo būti įrengtastaip, kad bet kuriame jo taškepriešas būtų apšaudomas flangineugnimi iš specialiai tam skirtų pabūklų.Pabūklai galėjo būti išstatytiatviro tipo pozicijose – tenaliuose,pylimo kazematuose, tačiau dažniausiai– nedideliuose kazematuose,išsikišančiuose iš pylimo įfosą, – kaponieriuose, su tvirtovėskiemu sujungtais požeminiais koridoriais– poternomis. Visą fortosistemą papildė gyvenamosioskareivinės, atsargų, stebėjimo irK A R D A S 2 0 0 6 s p a l i o n r . 5 ( 4 2 2 )45