KARDAS - Krašto apsaugos ministerija

Plk. ltn. Vaclovo Biržiškosidėjų sklaida šiuolaikinėjeLietuvos kariuomenėjeXX a. pradžios Lietuvos ugdymo mokslo raidos tendencijas šiandien tyrinėjame Vakarų Europos ir kitųpasaulio šalių švietimo idėjų plėtros kontekste. 1922 m. įsikūrus Lietuvos universitetui, jame pradėjo kurtiseuropietiška mokslinė ir praktinė pedagogikos atmosfera. Pasirodė verstiniai pedagogikos klasikų veikalai– Lietuvos spaudoje rado atgarsį Amerikos ir Europos pedagogų idėjos. Tautiškai nusiteikę Lietuvos pedagogaine tik intensyviai studijavo užsienio pedagogines idėjas ir mokyklų patyrimą, bet ir nacionalinėskultūros pagrindu siekė keisti mokymo turinį, formuoti naujus ugdymo idealus, vertybes, ieškojo naujųmokymo metodų ir formų.1918 m. atkurta Lietuvos kariuomenė taip pat vykdė jaunuomenės ugdymo funkcijas. Dėl to, kad frontelabai trūko karininkų, 1919 sausio 25 d. Kaune buvo įkurta Karo mokykla, o 1921 m. balandžio 13 d. įsteigtiAukštieji karininkų kursai, kurie vėliau išaugo į Vytauto Didžiojo aukštąją karo mokyklą. Šios mokyklos telkėcivilius dėstytojus ir labiausiai patyrusius karininkus, kurie kūrė Lietuvos karybos mokslų sistemą.Šiandien iš retrospektyvos žvelgiant į Lietuvos kariuomenės ugdymo ištakas, nepriklausomos Lietuvosvalstybės kūrimosi pradžioje ryškiai išsiskiria plk. ltn. Vaclovo Biržiškos ir plk. Konstantino Žuko darbai,grindžiantys karinės pedagogikos pamatus Lietuvoje. Mokant ir auklėjant Lietuvos kariuomenę, plunksnosšaukiasi šių karinės pedagogikos pradininkų mokslinis paveldas.Susipažinkime su plk. ltn. Vaclovo Biržiškos 1922 m. parengtos karinės pedagogikos studijos „Karopedagogikos bruožai“ idėjomis vertindami jas šiuolaikinio karinio ugdymo mokslo požiūriu.32k arinė pedagogik aTarpukario Lietuvos kariuomenėsrengimo tikslai ir uždaviniaiXX a. pr. nepriklausomos Lietuvos karininkai pedagogikosžinias dažniausiai įgydavo praktikoje – rengdami jaunuomenękaro tarnybai ir fronte. Kpt. V. Biržiška 1922 m.„Karo pedagogikos bruožuose“ rašė, kad „negalima įsivaizduotipaprasto mokytojo, kuris nebūtų specialiai tam darbuirengiamas, kuris nebūtų mokomas, kaip reikia mokyti.Tuo tarpu didžiulės kariuomenės karininkai, jos mokytojai,dažnai yra palikti likimo valiai. Neabejotina, kad gavę bentkiek teorinių žinių, jie kur kas greičiau ir lengviau galėtų taptigerais kariuomenės pedagogais“. Autoriaus nuomone,karininkų „teorinis pasirengimas gali suvaidinti sprendžiamąvaidmenį jaunoje kariuomenės organizacijoje“. Jis primygtinaiteigė, kad karininkams reikia įgyti specialų karinįišsilavinimą, kad jie susipažintų ne tik su karybos mokslais,bet taip pat ir su karinės pedagogikos pagrindais. Autoriuslabai palankiai vertino Karo mokyklos ir Aukštųjų karininkųkursų darbą rengiant karininkus.Analizuodamas kareivių rengimo sistemą, V. Biržiškarašė, kad kareiviams teorija mažiau reikalinga kaip karininkams.Anot jo, pagrindinis praktinis karinio ugdymo tikslas– parengti kareivį kautynėms. Kautynės – tai egzaminas visiemskautynių dalyviams: ne tik kareiviams, bet ir instruktoriams,ir visiems viršininkams.Kpt. V. Biržiškos nuomone, kariuomenė – tai „didžiulėmokykla, kur daugybė žmonių mokinama įvairios rūšies kariniųžinių“. Ši karo mokykla nuo bendrojo lavinimo mokyklų„skiriasi savo tikslu – ten mokoma, kad išmokinus gyventi,čia, kariuomenėje, – kad reikalui atėjus mirti“ .Šiandien kariuomenėje šis tikslas transformavęsis. Susiklosčiuslabai nepalankioms aplinkybėms pirmiausiai kariaimokomi išgyventi; o jeigu nėra pasirinkimo – tuomet garbingaisutikti mirtį.Anot autoriaus, Lietuvos visuomenė turi savo valstybėskariuomene pasitikėti ir nevengti karo tarnybos, nelyginti sucarinės Rusijos armija, vertusia žmones jaustis svetimais savamekrašte. Kadangi lietuviai nuo amžių nekentė okupantų