KARDAS - Krašto apsaugos ministerija

48Fortifikacijasienos, kuri buvo statoma eskarpo papėdėje, buvopastatyta nauja siena fosos viduryje, taigi puolantispėstininkas turėjo ne tik užlipti ant sienos, bet ir nuliptinuo jos nuolat šaudant flanginei ugniai iš kaponierių.Bastionų tipo siena, kurią sudarė kareivinių fasadas,gynė goržas arba užnugario fosas. Po pagrindiniupylimu buvo įrengtos kitos kazematuotos kareivinėssargybos daliniams, su kapanieriais sujungtos atskiromispoternomis, pabūklų apsaugai nuo apšaudymoiš šono buvo supilti dideli pylimai – traverzai (tokietraverzai gerai matyti VII Kauno forte, važiuojant Sukilėliųgatve). Išėjimą iš forto dengė speciali pylimopridengta aikštelė – placdarmas, kuriame buvo atsarginisparako sandėlis ir sargybinė patalpa. Atsižvelgiantį graižtvinės artilerijos poveikį, buvo pertvarkytiir pylimų bei kazematų „šarvai“: pastorinti brustverai,pastorintos plytinės perdangos (iki 1 m) ir žemiųsluoksnis virš jų (iki 3 m).Prancūzai, netekę savosios tvirtovių sistemos Elzaseir Lotaringijoje, pradėjo kurti įtvirtintus rajonusarba gynybines užtvaras, naudodami tiek dideles tvirtoves,tiek atskirus didelius fortus – užkardas, statomusties pagrindiniais keliais netoli valstybės sienų,turėjusius gintis visiškai savarankiškai.Gynybos pagrindą sudarė modernizuotos tvirtovėsTulis, Verdenas, Epinalis ir Belforas, toliau buvofortifikuojamas Paryžius. Paryžiaus fortifikavimui buvopasitelkta visiškai nauja idėja: gerokai toliau nuocentro (už 13 km nuo miesto pakraščio) buvo įrengtitrys įtvirtinti rajonai, saugoję tris numanomas puolimokryptis. Taip gynybinis perimetras išaugo iki 130 kmir jokia to meto kariuomenė negalėjo vykdyti sėkmingosapsiausties. Buvo įrengtas ir vidinis fortų žiedas,atlikęs senojo centrinio įtvirtinimo funkcijas. Prancūzaisavąsias tvirtoves ėmė perstatinėti vėliau, tačiauir jie sukūrė keletą naujų fortų versijų. Iš esmės taibuvo panašūs kaip Vokietijoje fortai, tačiau prancūzųfortai turėjo du pylimus: priekinį – pėstininkamssu keletu pabūklų šturmui atmušti ir antrąjį – vienartilerijai. Baiminantis, kad karas prasidės anksčiau,nei baigsis modernizacija, buvo pradėti statyti fortaisu centriniu masyvu, jie išsiskyrė didelėmis kareivinėmispo pagrindiniu pylimu, virš kurių kiek vėliaubuvo statomi šarvuoti bokštai. Jau minėti savarankiškifortai-užkardos buvo statomi pagal tą pačią sistemą,tik didesni.Kitose valstybėse statomi fortai turėjo savitų ypatybių:Austrijos Vengrijos fortai pasižymėjo savotiškaužnugario gynyba, Belgijos – šarvuotųjų bokštųpagrindiniame pylime statyba, tačiau visų valstybiųfortai, statyti po Prancūzijos ir Prūsijos karo, buvopanašūs.Rusija padarė išvadas: praėjęs karas parodė, kaddidžiausia nauda iš tvirtovių buvo neleisti priešui naudotisgeležinkelio linijomis – jis buvo priverstas arbašturmuoti tvirtovę, arba daryti aplinkkelį, bet kokiuatveju puolančioji kariuomenė prarasdavo daug brangauslaiko. Kaip tik 70-aisiais Rusijoje buvo aktyviaistatomi geležinkeliai, jungiantys Rusiją su VidurioEuropa, todėl atsirado reikalas pridengti esamas irnaujas linijas tvirtovėmis, buvo pradėti žvalgomiejidarbai, kurie turėjo padėti sustiprinti esamas ir numatytinaujų tvirtovių statybą. Šie darbai jau pasiekėir dabartinės Lietuvos teritoriją, ir netoli esančiasteritorijas. Buvo parengti siūlymai įtvirtinti Gardiną,Kauną, Vilnių, fortifikuoti perkėlas per Dauguvą tiesRyga, pastatyti tvirtovę-užkardą Ocovece. Buvo parengtikeli tipiniai fortų planai (1874 metų tipai), tačiaupasirengimas karui su Turkija ir pats karas atidėjovakarinės sienos stiprinimo darbus, o patirtis, įgytakare, paskatino keisti nusistovėjusias pažiūras.Turkų tvirtovės šiame kare priešinosi silpnai, labiausiaiišsiskyrė Karso tvirtovė, kurią sudarė apgriuvęscentrinis įtvirtinimas ir keletas palyginti naujų XIXa. antros pusės fortų. Naktį rusams pavyko apeiti fortųliniją ir per silpnai saugomą centrinį įtvirtinimą, šturmupaimti tvirtovės branduolį. Tvirtovė kapituliavo.Tai parodė, kad centrinis įtvirtinimas yra svarbus irreikalingas. Taip pat paaiškėjo, kad lauko įtvirtinimai,kuriuos turkai įrengė prie Plevnos, yra daug stipresni,ir rusai buvo priversti naudoti prieš juos taisyklingosapgulties priemones.Kilo klausimas, ar išvis tvirtovės yra reikalingos,tačiau radikaliai nutraukti tvirtovių statybą niekas nesiryžo.Turkų tvirtovės neturėjo daug artilerijos, todėldidžiausius nuostolius rusams padarė šautuvų ugnimi.Tai privertė inžinierius daugiau pagarbos parodytišautuvų ugnies išdėstymui. Remiantis šiomis išvadomisbuvo sukurtas 1879 m. pavyzdžio tipinis plytinisRusijos fortas, kurio pagrindu pastatyti beveik visiKauno tvirtovės pirmojo žiedo fortai (I–VII).Po Rusijos ir Turkijos karo labai pablogėjo Rusijossantykiai su Vokietija ir Austro-Vengrija, tai paskatinonaujų tvirtovių statybą plačiame pasienyje tiek iš