KARDAS - Krašto apsaugos ministerija

ŠalmaiNuo I Pasaulinioiki „asimetrinių karų“Šiuolaikiniuose koviniuose veiksmuose retas kariškis apsieina be šalmo. Ši ekipuotės detalė, apsaugantigalvą nuo sužalojimų ar bent sumažinanti juos sukeliančių veiksnių poveikį, buvo ir iki šiol liekaištikima įvairių rizikingų profesijų ar kitų ekstremalių užsiėmimų rūšių atstovų palydovė, išgelbėjusi nevieno jų gyvybę.kArinė ekipuotė52Atrodytų, kad šalmas didžiausią paklausą turėjokare – toje žmogiškosios veiklos srityje, kur smurtiniaisužalojimai yra sąmoningos tarpusavio kovos rezultatas.Nors ir keista, tai ne visai teisingas požiūris. „Visuotinis“šalmo būtinumo pripažinimas moderniojojekaryboje ir karinių šalmų modelių gausa yra tik priešnepilną šimtmetį prasidėjusio proceso išdava. Šalmųatsiradimas, jų paplitimas, tobulinimas yra procesas,kuris pakankamai adekvačiai susijęs su karybos pokyčiais,o neakivaizdžiai parodo net ir kai kuriuos esminiuspokyčius pasaulio istorijoje.Šalmas yra ginamosios ginkluotės dalis. Todėl logiškamanyti, jog šalmai atsirado šiek tiek vėliau užsmogiamuosius ar kertamuosius ginklus kaip savotiškasatoveiksmis, kuriuo buvo siekiama sumažinti jųžalojantį poveikį. Iš archeologų radinių matyti, kad ikižalvario amžiaus žmonių palaidojimams būdingi tipiškigalvos sužeidimai, pastebėta sulūžusių ir sugijusiųkairiojo alkūnkaulio lūžių. Archeologės R. Rimantienėsteigimu, „tai vadinamasis gynimosi sužeidimas:kaire ranka prisidengiama nuo priešo smūgio.“ Taigitraumų pobūdis neleidžia abejoti, kad ginamųjų ginklųiki tol dar nebuvo.Kita ne mažiau svarbi prielaida – šalmai neatsiejaminuo profesionalių karių luomo atsiradimo, nes šisgalvos apdangalas yra labai specifinis ir visiškai nepraktiškaskasdieninėje buitinėje aplinkoje. Pirmykštėsebendruomenėse ginklų paskirtis buvo dviguba– medžioti arba kariauti. Juos galėjo savarankiškaipasigaminti atskiras individas. O metalinio kardo iršalmo – karo ginklų – atsiradimas reiškė civilizacijosužuomazgas. Didesniam kiekiui šalmų ar kitų karuiskirtų ginklų pagaminti reikalingos kolektyvinėspastangos, resursai, metalurgijos žinios, kalvystėsįgūdžiai, taip pat organizacinis aparatas, kuris kontroliuotųvisą apginklavimo procesą.Priklausomai nuo laikotarpio ir regiono, jų konstrukcijair forma įvairavo. Skirtinga kultūrinė terpė ir išsivystymolygis ginkluotei diktavo savus reikalavimus.Klasikiniai įvairių laikotarpių šalmų tipai – ne kažkienofantazijos ar asmeninių norų, o objektyvių veiksnių(tradicijos ir evoliucijos santykio) rezultatas.Graikų hoplitas ar romėnų legionierius kovojevadovavosi skirtinga taktika ir siekė kitų tikslų, nei,pavyzdžiui, viduramžių riteris turnyre. Nebūtina pernelyggilintis į senovėje naudotų šalmų tipus ir ypatybes,tačiau pažymėtina, kad šalmų (kaip ir visosginamosios ginkluotės) raidą neatpažįstamai iškreipėšaunamojo ginklo įsigalėjimas. Todėl šalmo, kaip galvąapsaugančios karinės ekipuotės dalies, regresasbuvo tik laiko klausimas. Šalmai ilgiau išliko kavalerijoje:tai paaiškinama pirmiausia tuo, kad tai buvobūtina sportizuotų riterių turnyrų detalė; antra, kovoslauke kavaleristai ilgiausiai naudojo kardus, ir šalmaskirstynėse teikė realią apsaugą. Net ir pratybų metušalmą dėvintis raitelis buvo labiau apsaugotas nuogalimų traumų, gaunamų krentant nuo žirgo. Be to,elitiniai kavalerijos – ypač sunkiųjų raitininkų kirasyrų– padaliniai šalmus dėvėjo ir iš pagarbos tradicijoms(prisiminkime raituosius britų gvardiečius, kurių garbėssargyba simboliškai saugo karališkųjų asmenųrezidencijas).Tuo tarpu pėstininkams, ginkluotiems šautuvaisir kariavusiems „iš tolo“, šalmas pamažu tapo nerei-