Naujoji Zelandija - Vilniaus universitetas
Naujoji Zelandija - Vilniaus universitetas
Naujoji Zelandija - Vilniaus universitetas
- No tags were found...
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
loginis arsenalas ir senø bei naujai sukurtø<br />
arba perinterpretuotø naujai konceptø<br />
visuma atitinka aptariamos temos objekto<br />
apimtá bei iðkeltus uþdavinius. Á kokius<br />
klausimus autoriaus tekstas atsako ir kokias<br />
perspektyvas atveria naujø klausimø<br />
këlimui. Jeigu tai filosofinio pobûdþio tekstas,<br />
tai gauname teorinæ-filosofinæ áþvalgà,<br />
o jeigu teksto turinys skirtas kitokiai tikrovës<br />
sferos refleksijai, tai paskiro mokslo<br />
teorinæ áþvalgà. Kai svarstymai pasukami<br />
tarpdisciplinine linkme, turime tarpdisciplininës,<br />
t.y. metodologiðkai integruoto þinojimo<br />
áþvalgos prasmæ. Pagaliau treèioji,<br />
taip pat intuityviu bûdu realizuojama, aksiologinë<br />
áþvalgø prasmë, kai iðgyvename<br />
teksto turinio ir jo formaliøjø dimensijø<br />
vertæ. Tada yra pajauèiama tikrovës prezentacijos<br />
svarba bei sëkmë refleksijoje,<br />
aktualumas suvokianèiajam ir reikðmingumas<br />
visuomenei. O skaitantis pajunta,<br />
jog tekstas visais aspektais arba ið dalies<br />
teikia jam malonumà arba atvirkðèiai – yra<br />
nuobodus ir kelia nepasitenkinimà, suþadina<br />
nepritarimà ir paskatina pirmuoju atveju<br />
– suvoktas mintis plëtoti, antruoju –<br />
ieðkoti kokiø nors labiau priimtinø interpretacijø.<br />
Juk pats paþinimo pajautos procesas<br />
parodo, sëkmingai ar nesëkmingai<br />
jis vyksta ir ar teikia þmogui smagumà,<br />
vadinamàjá intelektualiná dþiaugsmà.<br />
Ði treèioji áþvalgos prasmë ásisteigia taip<br />
pat pajautos dëka.<br />
Filosofai ir atskirø mokslø tekstus raðantys<br />
pasirenka temas ið tam tikros savo<br />
ir mokslo interesø suderinimo pozicijos.<br />
Tekstai pagal paskirtá paprastai bûna dviejø<br />
variantø: vienas, skirtas grynai teorinei problematikai,<br />
profesionalams, o jeigu kalbama<br />
apie realø þmogaus egzistencijos pasaulá<br />
– tai ir eiliniams skaitytojams. (Tokie<br />
tekstai vyrauja filosofijoje.) Ir antras, populiarinantis,<br />
kai teorinio pobûdþio klausimai<br />
susipina su dvasiðkai ûgtelëjusio skaitytojo<br />
kaip þmogaus ir pilieèio interesais, kultûros<br />
kûrëjo ir vartotojo reikmëmis. Tada<br />
siekiama sudëtingus dalykus paaiðkinti<br />
lengviau suprantama forma. O tai yra daug<br />
sudëtingiau nei ið pirmo þvilgsnio gali atrodyti.<br />
Tokios literatûros leidybà uþsienio<br />
ðalyse pradëta visokeriopai skatinti, steigti<br />
premijas. Tokius tekstus kartais vadina<br />
mokslo populiarinimu, mokslo laimëjimø<br />
ágyvendinimu visuomenëje. Bendrosios<br />
kultûros prasme tai itin svarbu þmogui kaip<br />
dvasinei bûtybei. Populiariai tai nereiðkia<br />
supaprastintai iki primityvumo. Dabar, kada<br />
knygynø lentynos uþverstos vadinamàja<br />
ezoterine, daþnai tiesiog labai abejotinos<br />
vertës literatûra, skelbti moksliniø tyrinëjimø<br />
bei filosofiniø interpretacijø rezultatus<br />
daugumai skaitytojø prieinama forma<br />
darosi neatidëliotina bûtinybë. Bet<br />
mokslininkai pasidarë tokiu darbu visiðkai<br />
nesuinteresuoti, nes jø veiklos vertinimo<br />
sistema prarado tikràjà mokslininko atsakomybës<br />
dimensijà. Absurdiðkà padëtá<br />
ðioje srityje labai argumentuotai iðanalizavo<br />
dr. Andrius Konickis straipsnyje<br />
Mokslinës spaudos paradoksai (Konickis,<br />
2006, 165–180). Jis pagrástai klausia – ar<br />
visada ámanoma atskirti tikràjá, grynàjá<br />
mokslà nuo jo populiarinimo Ðitie mano<br />
samprotavimai, galbût ne visai tinkamoje<br />
vietoje skelbiami, atsirado èia dël<br />
to, kad stokojame mûsø dvasinio gyvenimo<br />
procesø gilesnës analizës ir jau atliktø<br />
tyrimø deramo skelbimo kultûrinei<br />
bendruomenei bei atsiþvelgimo á juos,<br />
taip pat konotacijø su mûsø valstybës politika<br />
mokslo srityje apmàstymo.<br />
Taigi minëtosios trys áþvalgø prasmës<br />
parodo tikràjà intuityvaus suvokimo vertæ.<br />
Vienas ið to vertingumo aspektø yra tas,<br />
kad jis iðryðkina pajautos, kaip prasmiø<br />
steigties bûdo universalumà, kuris persmelkia<br />
ne tik teorinio màstymo sritá, bet<br />
visà þmogaus dvasinio gyvenimo problematikà.<br />
Tik ðis suvokimo bûdas atskleidþia,<br />
kodël visiems atsibodæ abstraktûs kalbëjimai<br />
apie vertybes jau seniai virto nuobodþiais<br />
plepalais, kurie nepasiekia ir negali<br />
pasiekti subtilaus dvasinio pasaulio.<br />
Priešingai, tokia vertybiø diegimo forma atgraso<br />
nuo jø arba pastûmëja ieðkoti naujø,<br />
kurios esà turi pakeisti pasenusias. O<br />
ið tiesø ar paseno tokios vertybës, kaip gyvybë,<br />
sveikata, kilnumas, tiesa, padorumas,<br />
meilë, atjauta, orumas, atlaidumas,<br />
iðsilavinimas, mokslas, menas Ar jos gali<br />
pasenti Ar gali pasenti màstymo, pajautos,<br />
valios, ásivaizdavimo ir kitø þmogaus<br />
dvasiniø galiø iðugdymo reikðmë, pati<br />
þmogaus orientacija á dvasines vertybes<br />
A.Schopenhauerio filosofinës intencijos,<br />
pajautomis prisodrintas màstymas<br />
skatino ir ugdë nepasitenkinimà murkdymusi<br />
nuo realaus gyvenimo nutolusiose<br />
abstrakcijose, kvietë atsigræþti á antikos<br />
tradicijà – kad filosofavimas siektø<br />
apmàstyti þmogaus veiklà ir jos bûdus,<br />
ypaè dvasinæ patirtá. Taip pat þmogaus<br />
santykius su gamta ir visuomene, su jos<br />
ir sava patirtimi, kuri iðryðkëja gyvenimo<br />
tëkmëje ir þmogaus poelgiø, t.y. doros<br />
srityje. Ir gal pats svarbiausias dalykas –<br />
tai A.Schopenhauerio áþvalgø plëtra link<br />
minties, kad racionalizmas bei intuityvizmas<br />
tëra tik dvi vieningo þmogaus pasaulio<br />
suvokimo bei supratimo pusës, ir<br />
kai jie atsiejami vienas nuo kito kraštutinumais,<br />
tai veda màstymà á klystkelius,<br />
deformuoja bendrà tikrovës patyrimà ir<br />
to patyrimo supratimà, t.y. duoda iðkreiptà<br />
paèios tikrovës vaizdà.<br />
Daug sudëtingesnis yra klausimas apie<br />
egzistencialø bûtá, jø kilmæ ir paskirtá tiek<br />
individo, tiek bendruomenës gyvenime.<br />
Juos mes nesunkiai suvokiame kaip tam<br />
tikrà dvasinës veiklos loginës – verbalinës<br />
formos refleksijà. Bet egzistencialo esmës<br />
bei turinio pagavai neuþtenka teorinës<br />
nuostatos, grynai paþintinës veiklos. Egzistencialuose<br />
fiksuojamà dvasinæ patirtá<br />
galime pasiekti tik patys jai atsiverdami,<br />
bent ið dalies ájungdami nuojautà arba jau<br />
turimà savàjà, tarkim, nuobodulio, kanèios,<br />
meilës, draugystës, pagarbos ar kitais egzistencialais<br />
ávardijamà patirtá. Skriaudà,<br />
kanèià, nusivylimà iðgyvenantá þmogø geriausiai<br />
supranta ir geba atjausti tas, kuris<br />
visa tai patyrë savo iðgyvenimais, o ne vien<br />
tik teoriðkai suþinojo apie tokiø egzistencialø<br />
kaip bûsenø ir kaip dvasiniø galiø, o<br />
kartu ir veiklos paskatø reikðmæ. Egzistencialo<br />
fenomenai ið dalies bûna a priori<br />
tik individo atþvilgiu, o visuomenei reiðkia<br />
jos paèios patirtá, be kurios klausimas apie<br />
jø esatá netenka prasmës. Platoniðkoji arba<br />
dekartiðkoji ágimtø idëjø koncepcijos<br />
perkëla suteikiant egzistencialams savarankiðkà<br />
bûtá arba pirmapradiðkumo padëtá<br />
– bûtø neteisinga ir në kiek ne maþiau<br />
absurdiðka uþ tà, kai G.Hegelis sàvokà pavertë<br />
pirmaprade visa ko pradþia – absoliuèia<br />
idëja.<br />
Per loginæ formà sujungdamas kitø<br />
bendràjà patirtá su savàja, subjektas pajauèia<br />
emociná atsakà ir jame besirandanèià<br />
prasmæ. Tai ir yra vertybës individualaus<br />
áasmeninimo kelias, á kurá turi ateiti<br />
þmogus. Niekas kitas uþ já to nepadarys.<br />
Bet visuomenë, disponuojanti institucijomis,<br />
medþiaginiais ir dvasiniais ištekliais,<br />
turi privalomybæ individui padëti, nors laisvosios<br />
rinkos tendencijos tam yra gana<br />
sunkiai áveikiami kliuviniai. Taèiau ir verslo<br />
pasaulyje, ir politikoje vis daugiau atsiranda<br />
þmoniø, kuriems nuðvinta dvasiniø vertybiø<br />
ðviesa. Èia, toje ðviesoje, jiems atsiveria<br />
laisvë, pasirinkimas, pareiga ir atsakomybës<br />
pajautos uþ savo ir kitø likimà<br />
pradþia. Vien teoriniø svarstymø ir teorinës<br />
informacijos vaidmuo sprendþiant<br />
dvasingumo problemas yra labai ribotas<br />
savo vienaðaliðka nuostata. Ðtai dël ko<br />
dvasingumo ugdymui bûna labai svarbûs<br />
gyvenimo pavyzdþiai, derinantys savo gyvenime<br />
pajautos ir proto galias, o ypaè menas,<br />
turiu galvoje tikro, didþiojo meno kûrinius,<br />
kuriuose nëra moralizavimo ir já neiðvengiamai<br />
lydinèio nuobodulio. Meno<br />
kûriniuose, visose estetinës veiklos srityse<br />
sukaupta pajautø bei iðgyvenimø patirtis<br />
yra niekuo, jokia kita veiklos ðaka, jokiu<br />
kitu kultûros sandu nepakeièiamas þmonijos<br />
lobis. Todël reikia iðmokti juo naudotis,<br />
suprasti jo specifikà bei iðskirtiná vaidmená<br />
ir vietà ugdant asmenybës dvasines<br />
galias. Akivaizdu, jog trûksta ne apskritai<br />
iðsilavinimo, o deramo iðsilavinimo ir þiniø,<br />
kaip já ásigyti. Bet ar yra viduriniø mokyklø<br />
programose numatyta disciplina, kuri<br />
padëtø ugdyti dvasingumà, teiktø þinias<br />
apie þmogaus dvasinio pasaulio struktû-<br />
Mokslas ir gyvenimas 2007 Nr. 6 31
Change language