O išmoko paprastos tiesos

Ir upės veidrody ištirpusi mirgės.
Manęs nebus, o žmonės kaip ir šiandien
Ir prie darbų, ir prie dainų skubės. –
Nepasiges manęs: varge ir šventėj
Kitų vargai, kitų balsai skambės.
Manęs nebus – kaip ir dabar jaunieji
Ilgėsis mylimųjų vakarais tyliais...
Ir eis gyvenimas, ir debesys pavėjui
Skubės tolyn – vis tais pačiais keliais.
A. Girdenis. Užlieknė, 1965 m.
I. Įvadas
Šiaurės vakarų Lietuvoje, Mažeikių rajone įsikūręs Užlieknės kaimas. Jame nėra įžymių
respublikinės reikšmės kultūros, istorijos, architektūros, gamtos ar kitokių paminklų, kaimo
nelanko turistai, čia nevažiuoja ekskursijos. Vis dėlto čia galima rasti įdomių vietinės reikšmės
paminklų, išgirsti įdomių legendų ir padavimų, dalyvauti kaimo šventėse ar pailsėti gamtos
prieglobstyje.
Populiaru tapo rašyti išnykusių arba nykstančių kaimų istorijas. Užlieknė — gyvuojantis
kaimas, turintis savo praeitį ir dabartį. Kraštotyros darbe aprašomi Užlieknės ir kiti apylinkės
kaimai: Lėlaičių, Meinorių, Medžialenkės ir Paventės. Tai bendra Užlieknės bibliotekos
aptarnaujamo mikrorajono istorijos apžvalga, apimanti laikotarpį nuo Pirmojo pasaulinio karo
pabaigos iki šių dienų. Trumpų žinių pateikiama ir iš ankstesnių laikų.
Užlieknės kaimo ir jos apylinkių istorija parašyta remiantis įvairias rašytiniais ir žodiniais
šaltiniais, kurių sąrašas pateikiamas darbo pabaigoje. Dažnai skirtinguose, netgi oficialiuose,
šaltiniuose tos pačios žinios ar įvykiai pateikiami skirtingai. Tokiu atveju minimos visos versijos,
jeigu neįmanoma patikslinti.
Užlieknės kolūkio kūrimąsi aprašė rašytojas Jonas Avyžius apysakoje „Žmogus lieka
žmogumi”. Apie Lėlaičių ir Paventės kaimų gyvenimą ir tradicijas tarpukario ir pokario metais
pasakoja žemietis Juozas Elekšis knygose „Aš mačiau” ir „Takeliai tėvų čia susipynė”. Savo
raštuose Užlieknę dažnai mini kalbininkas Aleksas Girdenis, tačiau iki šiol niekas nebuvo bandęs
paruošti platesnę kaimo gyvenimo kelio apžvalgą, kuri sujungtų senųjų ir naujųjų laikų įvykius.
II. Padavimai ir legendos apie vietovę
Apie Šventupį
XXa. pradžioje Užlieknės kaime gyveno kalvis Randys. Jis ant ežios, buvusios jo žemės
sklype, rado akmenį su įspausta pėda. Kalvis parsivežė akmenį į savo sodybą, buvusią prie pat
upelio ir paskelbė, kad akmuo yra šventas, nes ant jo esanti šventojo įspausta pėdelė.
Pas kalvį, gyvenantį prie Drabupio, ėmė plaukti žmonės. Kalvis skaldė „šventą” akmenį
gabalais ir pardavinėjo tikintiesiems. Kai to akmens nebeliko, kalvis atskeldavo „šventus”
gabalus iš kito akmens.
Kalvio sodyboje apsigyveno žydas. Jis pastatė karčiamą, ir maldininkų skaičius dar padidėjo.
Prie Drabupio buvo pastatyta medinė bažnytėlė. Kad pajamos nesiliautų plaukusios, vietos
klebonas paskelbė, kad pro bažnyčią tekantis upelis yra šventas ir pavadino Šventupiu.
Vasarą, liepos mėnesio pabaigoje, kasmet Užlieknėje vykdavo šv. Magdalenos atlaidai, į
kuriuos suplaukdavo minios maldininkų. Tikintieji plaudavo upelio vandeniu žaizdas, kiti
semdavosi jo į butelius ir veždavosi į namus. Yra nustatyta, kad maldininkai atvykdavo net iš
Vilniaus krašto. Užliekniškiai, tarnavę kariuomenėje Vilniuje, girdėjo vilniečius kalbant, kad iš
Užlieknės atvežtas vanduo gydo. Pavyzdžiui, patepus vandeniu nesveikas akis, jos pagyja.
Po Pirmojo pasaulinio karo grįžęs iš Sibiro žmogelis kažkur į Šiaulius ir pasakojo, kad Sibire
jam ėmusios skaudėti akys, silpęs regėjimas. Jokie daktarai nepadėję. Sužinojęs, kad už kelių
šimtų kilometrų gyvena senukas turįs stebuklingo vandens. Nuvykęs ir gavęs mažytį buteliuką to
vandens. Senukas pasakęs, kad vanduo iš Lietuvos. Vilgęs akis tuo vandeniu ir pagijęs.
Susiruošęs po revoliucijos grįžti tėvynėn. Vėl nuvykęs pas senelį sužinoti, kur ten gauti tokio
15