Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Perminienės sodyboje — troba, tvartas su daržine. Monikos Raustienės sodyboje — troba,<br />
tvartas su daržine, klėtis. Aldonos Batavičienės sodyboje — troba, tvartas, daržinė, klėtis. Pocių<br />
sodyboje — troba, klėtis. Baltučių sodyboje — troba. Putramentienės sodyboje — troba, tvartas<br />
su daržine. Martinkų sodyboje — klėtis, partempta iš Medžialenkės. Navickų sodyboje — klėtis,<br />
partempta iš Medžialenkės. Barauskų sodyboje — klėtis, partempta iš Medžialenkės. Motuzų<br />
sodyboje — pirtis, partempta iš Medžialenkės. Misevičienės sodyboje — troba.<br />
Paventėje: Eugenijos Barauskienės sodyboje — troba, tvartas su daržine.<br />
Lėlaičiuose: Irenos Čeprackienės sodyboje — troba, rūsys. Valerijos Gelžinienės sodyboje —<br />
troba, tvartas su daržine, rūsys. Pranciškaus Vertelio sodyboje — troba, tvartas su daržine,<br />
daržinė (kita). Onos Čiužienės sodyboje — troba, tvartas su daržine. Jadvygos Čiužienės<br />
sodyboje — troba, tvartas su daržine. Jucių sodyboje — troba, tvartas su daržine. Barauskų<br />
sodyboje — troba, tvartas su daržine, klėtis. Anelės Milieškienės sodyboje — troba, tvartas su<br />
daržine, kita daržinė, klėtis, rūsys. Čepų sodyboje — troba, tvartas su daržine, klėtis, rūsys.<br />
Reikia paminėti, kad pastatai, stovėję ir tarnavę daugiau kaip pusę amžiaus, dalinai yra<br />
praradę savo pirmykštę išvaizdą: kai kurios trobos dažytos ir kitaip remontuotos, pastatų stogai<br />
dengti šiferiu, tačiau nesunkiai galime atpažinti tradicinius žemaitiškus trobesius.<br />
Kiekvienoje sodyboje būdavo po vieną ar du šulinius. Rentiniai iš medinių rąstų arba<br />
akmeniniai, dabar — iš betoninių žiedų. Įtaisai vandeniui semti — svirtis arba velenas, kurie<br />
mažai tėra pakitę. Kibirai buvo mediniai. Metaliniai atsirado tik po karo. Kolūkis įsirengė<br />
centralizuotą vandentiekį, veikiantį iki šiol, tačiau daugelis dar naudojasi šuliniais.<br />
Sodybos arba kiemai, sodai, daržai buvo aptveriami medinėmis tvoromis: žabų (žiogrinė),<br />
statinėmis (vertikalių lentelių) ir gulsčių lentų. Naujosios sodybos gyvenvietėje pradėtos tverti<br />
vielos tinklo tvoromis, karpomomis gyvatvorėmis. Atsiranda modernesnių, kombinuotų tvorų.<br />
Senosios vienkiemių sodybos būdavo gausiai apsodintos medžiais. Jie teikė pavėsį, užuovėją<br />
ir saugojo nuo gaisro (sutrukdydavo ugniai persimesti iš vieno pastato į kitą). Dauguma turėjo<br />
vaismedžių ir vaiskrūmių sodus. Prie kiekvienos trobos pietinėje ar rytinėje pusėje įrengiami<br />
gėlių darželiai, aptverti gražia tvorele. Kolūkio gyvenvietės sodybose dideliems medžiams<br />
nebeliko vietos. Sodybos apželdinamos vaismedžiais, vaiskrūmiais ir kitais mažesniais augalais,<br />
tokiais kaip tujos, sidabrinės eglės ir kiti spygliuočiai.<br />
Ūkininkų vienkiemiuose būdavo kartais net po keletą prūdų. Jie atsirasdavo po statybų, nes iš<br />
molio plūktiems pastatams reikėjo daug šios medžiagos. Prūduose buvo skalbiami drabužiai,<br />
girdomi gyvuliai, laikomos antys, žąsys arba užveisiamos žuvys. Gyvenvietėje prūdams vietos<br />
taip pat nebeliko.<br />
Sodybos puošmena — medinis kryžius. Puošybai naudotas metalas. Daug Medžialenkės<br />
kaimo kryžių buvo su vėjarodėmis (sparnuoto angelo profilio). Senieji kryžiai beveik išnyko<br />
sovietmečiu kartu su senosiomis sodybomis. Po Atgimimo vėl pradėti statyti, dažniausiai<br />
senosiose sodybvietėse, senose kapinėse.<br />
Apšvietimui kaimiečiai naudojo žibalines lempas troboje ir liktarnas — nešiojamas žibalines<br />
lempas — lauke. Žvakėmis iš avies taukų švietėsi vokiečių okupacijos metais, kai trūko žibalo.<br />
Elektra į Užlieknę buvo atvesta 1963 m., vėliau ir į kitus kaimus. Iki 1965 m. įvesti telefonai į<br />
tolimiausias kolūkio brigadas, vėliau ir kitur. Masinė telefonizacija prasidėjo apie 1980 metus.<br />
Senaisiais laikais kaimo žmonės visus drabužius ir patalynę gamindavosi namuose iš savo<br />
paaugintos ir paruoštos produkcijos: linų, vilnų, kanapių, gyvulių kailių. Linų apdirbimas,<br />
vadinamas „Lino mūka (kančia)”, yra pats ilgiausias ir sudėtingiausias darbas, reikalaujantis<br />
atskiro aprašymo. Trumpai galima paminėti, kad šis procesas susideda iš šių etapų:<br />
Linų sėja ir pasėlių priežiūra.<br />
Linų rovimas.<br />
Linų karšimas (nukaršiamos linų galvutės).<br />
Linų galvučių kūlimas ir sėmenų vėtymas.<br />
Linų sausakločių klojimas.<br />
Linų džiovinimas ir mynimas (laužymas).<br />
Linų brukimas (spalių iškratymas).<br />
Linų šukavimas.<br />
Linų verpimas ir audimas.<br />
35
Change language