O išmoko paprastos tiesos

nepasiklystas ir jaučiasi tarsi savam kieme. To garbaus amžiaus sulaukęs vyras negali pasakyti
apie miestą, kurio niekada nemėgęs. Jis ten dūstąs ir greičiau pasiklystąs.
„Grynas oras mane traukia. Pabuvęs kelias valandas miške visą savaitę gerai jaučiuosi”, —
porino pašnekovas.
Pirmojo medžiotojų būrelio įkūrėjas
Nors Jurgis Rutė rudenį pažymės 80-ąjį gimtadienį, tačiau dar puikiai valdo šautuvą ir yra
medžiotojų būrelio garbės narys.
Švytėdamas vyras pasakojo apie tuos laikus, kai visi medžiojo kas sau. Vėliau medžiotojai
ėmė burtis. 1963 m. spalio 23 d. į pirmąjį būrelį vadovaujami Jurgio susirinko Mažeikių ir
Akmenės rajonų medžiotojai. Po to susibūrė Akmenės, N. Akmenės ir Mažeikių medžioklės
mėgėjai. Pradžioje medžiotojų būrelyje buvo apie 35 narius, vėliau — 70, o šiuo metu apie 50.
25-erius metus vadovavęs medžiotojų būreliui, Jurgis patvirtino, kad jam patinka vyriška
draugystė, nes miške visi lygūs. Sūnus Karolis papasakojo labiau mėgstąs medžioklę su varovais,
o garbaus amžiaus tėvas renkasi ramesnį būdą — stovėjimą ant linijos. Jurgis prisipažino, kad
amžius daro savo: „Kojelės linksta, kad ir kaip norėtum, varovu nepabūsi”.
Šeimos pomėgiai
Namo kambarių sienos byloja apie Ručių — tėvo ir jaunėlio sūnaus Karolio — pomėgį —
medžioklę. Ant sienų puikuojasi įvairių trofėjų kailiai, ragai ir net šerno ilčių ekspozicija. Pasak
šeimininkų, didžiąją trofėjų dalį — įvairiausių dydžių elnių ragus — spėję išdovanoti.
Juozas prisipažino, kad jo gyvenime be medžioklės, būta ir kitų pomėgių — augino bites.
Tačiau jam nelabai rūpi ūkio darbai.
Be medžioklės Karoliui patinka žvejyba. Ant jo pečių gula visi namų ūkio darbai.
Gyvendamas pas tėvus, melžia karvę, šeria paršelius ir lesina vištas. Vasarą pasirūpina gyvulių
pašaru.
Petrė, senyvo amžiaus moteris, vis dažniau jaučia įvairius kūno negalavimus, ir džiaugiasi,
kad jaunėlis sūnus kartu su jais, padeda, nepalieka vienų.
Kol vaikai buvo mažesni, Petrė suspėdavo jiems numegzti ir pasiūti rūbų, o dabar jau seniai
rankos nebeklauso.
„Visą gyvenimą tarnavau žmonėms, jiems padėjau džiaugsmuose ir varge”, — dalijosi
medicinos sesers patirtimi baltagalvė moteris.
Gyvenimas prabėgo nepastebėtas
Abu Ručiai patvirtino, kad jaunystėje reikėjo laukti vakaro, o dabar dienos senoliai nematą:
čia rytas, čia vakaras.
Petrė ir Juozas patikino, kad jiems didelių problemų nėra: gauna šiokią tokią pensiją, dar
prisiduria iš ūkio ir gyvena. Didžiausia bėda dėl Karolio, kuris šiuo metu bedarbis ir neturi
gyvenimo draugės. Tėvai baiminasi dėl jaunesniojo sūnaus: kas bus, jiems numirus, kaip vienas
gyvens.
Petrė džiaugėsi vyresniuoju sūnumi ir paslaugia marčia, kurie gyvena Mažeikiuose. Vasarą
marti Adelė anytai padeda nuravėti daržus, o vaikaičiai pasidžiaugia kaimu ir jo teikiamais
malonumais.
Didžiausia Ručių svajonė — laimėti loterijoje. „Perkame labai daug bilietų ir vis nesiseka, —
apgailestavo Jurgis su Petre. — Pinigų neturime, o laimėjus, būtų galima padaryti prieš 20 metų
pirkto namo remontą”. Ne mažesnė svajonė — apvesdinti užkietėjusį senvaikį.
Jurgis turi parengęs užrašus, kuriuose pasižymėjo pačius įdomiausius ir svarbiausius ne vien
su jo gyvenimu susijusius įvykius. Didžiausia senolio svajonė — išleisti prisiminimų knygą, tik
neturi gero rėmėjo.
IŠPARCELIUOTI KULTŪROS NAMAI
Kaip patikino B. Švažienė, ištaigingi, modernūs, šiuolaikiški, su gera akustika ir apšvietimu
1988 metais atidaryti Užventės kultūros namai gyvavo tik ketvertą metų. Nuo pirmųjų darbo
metų jiems vadovavo B. Švažienė. Vedėja prisimena, kad tuo metu Užventėje vykdavo įvairūs
profesionalių atlikėjų koncertai. 1989 metais prieš Joninių šventę repetavo dainų ir šokių
ansamblis „Lietuva”.
77