O išmoko paprastos tiesos

Tai patvirtino ir sūnus Remigijus, teigdamas nebeįsivaizduojąs gyvenimo be erdvės. Kieme
vaikinas sakė praleidžiąs didžiąją dalį laisvalaikio, vis ką nors konstruodamas, tvarkydamas.
Rimtai gražinti sodybą pradėjo tik pernai, tad neįgyvendintų svajonių, anot paties Remigijaus,
dar labai daug. Neseniai įrengė lempas, kad jos apšviestų fontaną ir tiltelį per tvenkinį. Pastarąjį
kasė du kartus, nes pirmasis nepatiko. Netoli tvenkinio pastatytą pavėsinę numatęs apdengti
nendrėmis, tačiau šiam sumanymui kol kas trukdo gamta — nendres dangai galima pjauti tik
žiemą, o žiemos vis dar nėra...
Remigijus sutiko, kad grožiui nepakanka vien darbštumo, kad reikia ir pinigų. Todėl jis sakė
stengiąsis viską, ką tik gali, daryti pats. Pavyzdžiui, pats pasidarė tvenkinio apšvietimo lempas,
kurios kiekviena kainavo tik po 16 litų. Pirkdamas būtų mokėjęs gerokai brangiau.
Vaikinas prisipažino, jog jam patinka nuolat ką nors kurti. Net naktimis sapnuojąs įvairius
dalykus. Svarbiausia, Remigijaus manymu — žinoti, ko konkrečiai nori. O atskiras detales
galima ir nusižiūrėti, ir sukomponuoti iš kelių matytų. „Į miestą dabar niekas nebeišgintų”, —
sakė vaikinas.
„Laba diena, mielieji „Trečiadienio valandos” skaitytojai...”: [Užlieknės kaimas] / Puslapį
parengė Laima Raugalienė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2005. — Saus.
5. — Nr. 1 (115): Autorės nuotraukos // Būdas žemaičių. — 2005. — Saus. 5. — Nr. 1 (888). —
Visas tekstas:
Laba diena, mielieji „Trečiadienio valandos” skaitytojai. Šiemet vėl keliausime po atokius ir
mažiau atokius rajono kaimus. Daugelis jų dar neaplankyta. Prie kai kurių vienkiemių nebuvo
galima nei privažiuoti, nei prieiti. O aplankyti norisi visus. Tačiau svarbiausia — esame
laukiami. Gyvenimas nestovi vietoje, keičiasi jūsų gyvenimai, požiūris į jį. Mums visa tai įdomu
ir brangu. Šiemet „Trečiadienio valanda” vėl lankėsi pas užliekniškius. Kolegė Vida pabuvojusi
Užlieknėje praėjusių metų pabaigoje sakė, jog Užlieknės žmonės ją pakerėję nuoširdumu, noru
bendrauti, tik visų aplankyti nesuspėjusi... Tad dar kartą sakome — sveika Užliekne ir
užliekniškiai!
APIE UŽLIEKNĘ — INFORMACINIUOSE ŠALTINIUOSE
UŽLIEKNĖ yra Telšių apskrityje, Mažeikių rajone, Tirkšlių seniūnijoje, pusiaukelėje tarp
Viekšnių ir Tirkšlių. Kaimas nuo seniūnijos centro Tirkšlių nutolęs 7 km, o nuo rajono centro į
pietvakarius — 14 km.
Užlieknės apylinkėje yra 4 kaimai: Lėlaičių, Paventės, Medžialenkės ir Meinorių.
Saldupis (Šventupis, Drabupis) — Ventos kairysis intakas teka per Užlieknės gyvenvietės
centrą. Šventupio ilgis 16 km. Šis upelis yra šaltavandenis, gausiai maitinamas šaltinių ir
gobiamas medžių lajos.
Užlieknės kaimas išsidėstęs prie gražaus pušynėlio. Tarp Lėlaičių ir Užlieknės driekiasi
didelis Užlieknės miškas, turintis daug savininkų.
Pačiame Užlieknės centre yra visi pagrindiniai žmonėms reikalingi objektai: parduotuvės,
pagrindinė mokykla, kultūros namai, bažnyčia, paštas, biblioteka, medicinos punktas.
Užlieknės kolūkio kūrimąsi aprašė rašytojas Jonas Avyžius apysakoje „Žmogus lieka
žmogumi”.
Vasarą, liepos mėnesio pabaigoje, kasmet Užlieknėje vykdavo šv. Magdelenos atlaidai, į
kuriuos suplaukdavo minios maldininkų, Tikintieji plaudavo upelio vandeniu žaizdas, kiti
semdavosi jo į butelius ir veždavosi į namus. Maldininkų atvykdavo net iš Vilniaus krašto.
Užliekniškiai, tarnavę kariuomenėje Vilniuje, girdėjo vilniečius kalbant, kad iš Užlieknės
atvežtas vanduo gydo.
Pavyzdžiui, patepus juo nesveikas akis esą jos pagyjančios. O vietiniai Užlieknės kaimo
gyventojai visai nekreipdavo dėmesio į „šventą” upelio vandenį: skalbdavo drabužius, leisdavo į
jį žąsis ir pan. Užlieknės kaimo įkūrimo datos, arba kada čia atsikraustė pirmieji gyventojai
rašytiniuose šaltiniuose paminėta nėra. Pagal išlikusį originalų valstybinių valstiečių valdų
žemėlapį, sudarytą 1867 metais, Užlieknėje buvo galima suskaičiuoti apie 20 sodybų, o 1923
60