O išmoko paprastos tiesos

lankomasi bažnyčioje. Vakarais susirinkę kaimynai giedodavo giesmes. Kūčių vakarą ant stalo
dedama dvylika valgių. Visi valgiai tinkantys pasninkui. — be pieno ir mėsos. Naudojami
produktai — kanapės, sėmenys, silkė, žuvis, grybai, daržovės, aguonos. Vakare — būrimai.
Kalėdaičius laužydavo ir dalindavosi Kūčių vakarą arba pirmąjį Kalėdų rytą, grįžus iš bažnyčios
ir susėdus prie šventinio stalo.
Pirmosios šv. Kalėdų dienos vakare prasidėdavo linksmybės: dainos, šokiai, žaidimai. Kalėdų
eglutės puošiamos namų gamybos žaislais.
Naujieji metai ypatingomis tradicijomis nepasižymėjo, tiktai kaimo muzikantai grodami
maršus aplankydavo sodybas.
Sausio šeštąją kiekvienas namus aplankydavo Trys Karaliai. Tai to paties kaimo vyrai,
apsirengę puošniais karalių drabužiais. Šventa kreida ant durų užrašydavo: K+M+B. Tai karalių
vardai — Kasparas, Merkelis ir Baltazaras, kurie aplankė gimusį Jėzų Kristų.
Užgavėnės — paskutinė diena prieš gavėnios pradžią, todėl šią dieną buvo daug valgoma ir
linksminamasi. Pagrindinis valgis — blynai. Persirengėliai lankydavo sodybas, vaišindavosi
blynais, kartais ir alumi. Pirmoji diena po Užgavėnių — Pelenų diena. Parsidėdavo ilgas, rimtas
ir liesas septynių savaičių gavėnios metas. Bažnyčiose vykdavo šv. Rekolekcijos, kurių metu
žmonės eidavo velykinės išpažinties. Gavėnios metu, kaip ir per Adventą, nebūdavo jokių
pasilinksminimų, buvo pasninkaujama, žmonės vakarais susiburdavo pagiedoti.
Verbų sekmadienis
Sekmadienis prieš Velykas vadinamas verbų sekmadieniu. Bažnyčiose šventinamos verbos.
Pas mus tai kadagio ar kito spygliuočio šakelė. Nuo ketvirtadienio pietų iki šeštadienio pietų
kambaryje juoda medžiaga aprišamas kryžius. Didįjį šeštadienį žmonės eidavo į bažnyčią
parsinešti šventinto vandens ir ugnies.
Velykos
Velykų rytą kuriama šventinta ugnis, verbomis smilkomos ir šventintu vandeniu šlakstomos
patalpos ir visi ūkio pastatai. Susmulkinta šventintos verbos šakelė įdedama į žarijomis įkaitintą
lygintuvą ir tokiu būdu pasmilkoma. Šventintą ugnį parsinešdavo su liktarna arba sudžiūvusia
medžio kempine. Velykų rytą visi važiuodavo į Prisikėlimo pamaldas. Iškilminga velykinė
procesija eina aplink bažnyčią. Grįžus iš bažnyčios, valgomi velykiniai pusryčiai: mėsa, dešros,
pyragai. Pagrindinis valgis — margučiai. Antroji Velykų diena skirta pasilinksminimams.
Gegužės mėnesį bažnyčioje vykdavo gegužinės pamaldos. Popiečio metu žmonės rinkdavosi
mažuose kapeliuose ir giedodavo giesmes. Vienas žmogus dviem mediniais plaktukais
barbendavo į lentą, kad visi susiriktų laiku.
Kaimo muzikantai per Jonines aplankydavo varduvininkus, kitaip sakant, vinčiavodavo.
Kitaip švęsti Jonines nebuvo įprasta. Po Atgimimo kultūros namai pradėjo organizuoti gegužines
su laužais, paparčio ieškojimu, Jonų pasveikinimais ir kitokiais žaidimais.
Žolinė — šv. Mergelės Marijos ėmimas į dangų. Bažnyčiose šventinamos gėlės ir žolynai.
Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis bažnyčiose laikomos specialios pamaldos, meldžiamasi už
mirusius, lankomi kapai.
Kalendorinės ir religinės šventės mažai arba tyliai buvo švenčiamos tarybiniais metais. Po
Atgimimo senosios tradicijos sugrįžta. Gaila, bet neretai šventės tampa besaikiu lėbavimu,
kalėdinių dovanų dalijimu. Arba visuotiniu pinigų, saldumynų, kitų produktų rinkimu per
Užgavėnes. Turės praeiti nemažai laiko, kol išmoksime gražiai ir kultūringai švęsti.
Tarybiniais metais buvo švenčiamos taip vadinamos tarybinės šventės: Tarptautinė darbo
žmonių solidarumo diena, Pergalės Didžiajame Tėvynės kare diena, Konstitucijos diena,
Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos metinės ir kitos. Kolūkyje gražiai buvo minima
Tarptautinė moters diena.
Tarpukaryje Vasario 16-ji — Nepriklausomybės diena — niekuo nepasižymėjo, nes šventė
buvo jauna. Privaloma buvo tik iškelti Lietuvos Valstybės vėliavą, priešingu atveju grėsė bauda
— penki litai. Sovietmečiu ši šventė buvo uždrausta. Dabar, kai ją vėl galima švęsti, kultūros
41