O išmoko paprastos tiesos

aštą pasirašyti. Nesuprasdama ji pasirašė prašymą priimti į kolūkį. Kai atėjo šienapjūtė ir sūnūs
vežė iš laukų šieną, prisistatė kolūkio pirmininkas su milicininku. Apkaltino Milevičienę, vagiant
iš kolūkio. Buvo parodomasis teismas ir skaudus nuosprendis — šeši metai kalėjimo. Vėlesniais
metais teko motinai pakovoti dėl sodybos ir apginti ją nuo melioratorių. Nors kokia melioracija
reikalinga ant upės skardžio? Spaudė kolūkio pirmininkas, grasino visokiomis bausmėmis. Tais
metais ir arų neskyrė, kad tik motina pasiduotų — matyt, labai norėjo premiją gauti. Senoji
Milevičienė užsispyrė ir tiek, sakė: „ Užkaskit mane čia pat, niekur iš savo sodybos neisiu”. Per
didelius vargus išsaugojo savo namelius.
Visą amžių dirbusi kolūkyje, Liucija Milevičiūtė dabar jau pensijoje. Gauna minimalią — 240
litų, bet nepraranda vilties, kad ją kada nors padidins. Girdėjo per radiją — pati Vilija
Blinkevičiūtė žadėjo pakelti iki 325 litų. Nežinia, kaip pragyventų viena, bet jai padeda brolio
dukra. Brolis jaunas žuvo avarijoje. Savo dukterėčią dar mažą Liucija pasiimdavo prižiūrėti,
priprato prie jos, laiko sava. Tai dabar ir paramą senatvėje turi. Prie pensijos prisiduria sūrius ir
grietinę turguje parduodama. Jei sveikata leidžia iki turgaus nuvažiuoti. Džiaugiasi Liucija, kad
dukterėčios šeima ją globoja, nes nuošalėj vienai gyventi būtų nejauku. Netoliese esanti sodyba
dabar jau tuščia. Anksčiau ten gyveno taip pat Milevičius — jos pusbrolis. Pasimirė. Paveldėjo
sodybą sūnūs, bet nuolat ten negyvena.
Išlydėjusi mus Liucija parodė toli toli boluojančią fermą — tai ten dar gyvą žmogų
Uogiškiuose galime sutikti.
Malūnas yra — nėra kam malti / Puslapį parengė Marija Eidimtienė. Kristinos Galdikaitės
nuotraukos // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 19. — Nr. 11
(23). — Tekste:
Uogiškių kaime buvus aštuonias sodybas iš vaikystės prisimena ir Steponas Kriaučiūnas.
Gyveno jis netolimuose Guduose, daug ką čia pažinojo. Išmėgino savo jėgas Steponas įvairiuose
darbuose. Kažkada yra dirbęs Paruošų kontoroje, prekybinėje bazėje, Ventos gyvenvietėje su
dalininkais buvo įkūręs firmą — akmens apdirbimo dirbtuves. Nenusisekė biznis. Pasitaikius
progai Steponas investavo pinigus į kaimą — Uogiškiuose nusipirko buvusią kolūkio veršidę.
Susikooperavo su broliu, išsinuomojo žemės, įsigijo technikos. Dabar aplinkui nusipirktą fermą
apdirba jau 60 ha, augina apie 50 kiaulių. Ne tuo planavo užsiimti, ne taip savo verslą
įsivaizdavo Steponas, bet kiek vėliau apie tai papasakos jis pats.
Sutiko svetingas šeimininkas mus su nuostaba — nedažnai atvyksta čia nekviesti svečiai. O
dar pavasarinio polaidžio sugadintais keliais! Pats šeimininkas sako dažnai važinėja pas šeimą į
Ventos gyvenvietę. Ten turi butą, mokyklą lanko vaikai, dirba žmona. Bet mes atvažiavom nuo
Palnosų pusės, ten kelias prastesnis. Iš visos šeimos tik Steponą traukia žemė — žmona
džiaugiasi darbu gyvenvietėje, devyniolikmetė dukra ir dvyliktus einantis sūnus labiau linkę prie
muzikos, nei prie žemės ūkio. Nenusimena šeimos galva. Jo nuomone, ne pro šalį turėti gražų
kampelį kaime. Kaip bus toliau — laikas parodys. Tie, kurie atsimena, kaip kolūkio laikais
atrodė fermos kiemai, jų aplinka, nepatikės, kad purvo ten nebėra. Platus žvyruotas kiemas
sausas, pašaliais jaunas sodas jau kelia šakas, suremti pamatai pirtelei. Nuvedė šeimininkas
parodyti savo brangiausią įrenginį — malūną. Dažais tebekvepiantis, dar nė karto nedirbęs 30
tonų per parą galingumo malūnas — tikras šeimininko pasididžiavimas. Tik apgailestauja
Steponas, kad nepataikė į koją su laiku. Pavėlavo! O buvo planavęs šalia kepyklėlę pasistatyti,
savo prekybos taškus atidaryti. Dabar, jo manymu, rinka jau užimta. Dar griežtesni reikalavimai
maisto produktams bus, kai įstosime į Europos Sąjungą.
Dar labiau nustebino Steponas, kai įsivedė mus į gyvenamąsias patalpas — visur švaru,
mediena iškaltos sienos, lubos. Kambarius šildo radiatoriai. Daug darbo ir investicijų įdėjo
darbštus žmogus į savo pirkinį vidury Uogiškio kaimo laukų. Tikimės, kad viskas pakryps į gerą
pusę ir Steponas galės atsisakyti nelabai mielos kiaulininkystės ir pradėti malti miltus. Galingas
malūnas parengtas, tik reikia visai nedaug — klientų. To ir linkime.
Kristinos Galdikaitės nuotraukos. Tekstai prie nuotraukų:
Mažeikių rajono saugoma teritorija — Uogiškio kraštovaizdžio draustinis. Ties šiuo upeliu
baigiasi ir Viekšnių seniūnijos ribos. Nuostabūs upelio vingiai greit pasidabins pavasario žaluma,
pražys pirmosios gėlės.
8