Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Į ąžuolą įkelta koplytėlė — išnykusiam kaimui atminti. Kokio tai kaimo būta, vietoje nebuvo<br />
ko paklausti. Vėlesni pašnekovai minėjo Purvių pavadinimą. Jei skaitytojai patikslins, o dar<br />
geriau, parašys kaimo ir koplytėlės istoriją, būtinai pasakojimą išspausdinsime.<br />
„Trečiadienio valanda” tęsia kelionę Mažeikių rajono paribiu...” / Puslapį parengė Marija<br />
Eidimtienė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 26. — Nr. 12<br />
(24). — Tekste:<br />
„Trečiadienio valanda” tęsia kelionę Mažeikių rajono paribiu tęsia. Važiuodami ištuštėjusiais<br />
Uogiškių kaimo laukais kartais tik iš likusių didelių medžių galėjome spėti buvus sodybvietes.<br />
Norėdami ką nors iš senesnių gyventojų sutikti, turėjome jų ieškoti ir Viekšniuose. Taip atsitiko<br />
ir šį kartą — miškingose, nuostabaus grožio vietovėse buvęs Ramoniškių kaimas dabar jau<br />
ištuštėjęs. Po paskutinio „Trečiadienio valandos” numerio, kuriame kreipėmės į skaitytojus ir<br />
prašėme žinančius papasakoti koplytėles ąžuole istoriją, sulaukėme skambučio. Šnekinti Onos<br />
Erlickienės nuvykome irgi į Viekšnius. Pasakojimą pateikiame kitame puslapyje.<br />
Tėviškė po ąžuolu ir širdyje / Puslapį parengė Marija Eidimtienė // Trečiadienio valanda<br />
(„Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 26. — Nr. 12 (24). — Tekste:<br />
Kaip gali žmogaus širdyje įsirašyti Tėviškė, mums papasakojo Ona Stulpinaitė-Erlickienė. Ji<br />
mūsų laikraštyje atpažino savo gimtinę ištuštėjusiame Uogiškių kaime, ant Ventos kranto, kur į<br />
didžiulį ąžuolą įkelta koplytėlė. Dėkojame gerb. Onai už atsiliepimą ir įdomų pasakojimą.<br />
Ramus Stulpinų gyvenimas<br />
Ir kaip viskam užtekdavo laiko senoliams? Ona prisimena, kad jos tėvelis, Domininkas<br />
Stulpinas, savo žemėje ant Ventos kranto nuglostydavo kiekvieną medelį, išgrėbstydavo upės<br />
šlaitus. Kiekvienas daiktas sodyboje turėjo savo vietą. Ramaus charakterio, niekad balso<br />
nepakeldavęs, bet vaikams sugebėjęs įdiegti meilę Tėviškės žemei, darbui. Dominykas ir jo<br />
žmona Marijona buvo labai pamaldūs. Sekmadieniais niekada nieko nedirbdavo. Bet kokiu oru<br />
šeima eidavo į Viekšnių bažnyčią apie 10 kilometrų pėsčiomis. Prisimena dukra ir šalia<br />
gyvenusius senolius. Tokia pat ramybe dvelkė ir jų gyvenimas. Niekad savęs neapsunkindami<br />
nuodėme, mokė ir anūkus taip gyventi — net obuolys, kuris per tvorą įkrito nuo svetimos obels<br />
— ne tavo. Paimk ir padėk anapus tvoros. Dar vienas ryškus prisiminimas — rožančius senelių ir<br />
tėvų rankose. Po daugelio metų, kai jų jau nebėra, dukra Onutė dažnai pagalvojanti, kad toks<br />
pamaldumas padėjo ir gražų amžių nugyventi. Tėvas Domininkas mirė sulaukęs 93-ejų, o mama<br />
— 95-erių metų. Ir ligų sunkių neturėjo!<br />
Pirmoji koplytėlė<br />
Apsivedęs su Marijona Domininkas Stulpinas savo sodybos kieme 1926 metais pasodino<br />
liauną ąžuoliuką. Parodė žmonai ir pasakė: „Kai išaugs medis — įkelsim koplytėlę, kad Dievas<br />
laimintų mūsų gyvenimą”. Pasižiūrėjo dvidešimtmetė Marijona ir nepatikėjo, kad bus lemta<br />
sulaukti medžio brandos.<br />
Apie 1959—1960 metus atsitiko vienas paslaptingas įvykis — atnešė žmogelis į Stulpino<br />
kiemą nedidelę Kristaus statulėlę. Radęs ją Ventoje, vandeny. Kaip statulėlė pateko į upę ir<br />
nesudužo — iki šiol neatsakyta.<br />
Žinodamas pamaldų Stulpino būdą, tas žmogus taip sakė: „Kur aš pijokėlis dėsiu? Tu<br />
pasirūpink pašventinti ir melskis sau”. Kas pagamino medinę koplytėlės dalį, dabar jau tiksliai<br />
nežinoma. Gal ir pats Domininkas, nes prie visokios meistrystės buvo linkęs. Išstovėjo koplytėlė<br />
iki 1975 metų, kai melioracija privertė sodybą nugriauti. Tada buvo atvykę kažkokie<br />
muziejininkai. Važinėjo po melioracijos naikinamas sodybas ir rinko eksponatus. Išgyrė<br />
koplytėlę, išprašė iš šeimininkų, sakė, kad į Vilniaus, dailės muziejų veš. Kas ten žino, kaip<br />
pasielgė iš tikrųjų, tik nukabino Stulpinas ją ir atidavė.<br />
Kaimui ir giminei atminti<br />
Išsisklaidė plati Stulpinų giminė. Kiti gan toli nuo Tėviškės nutolo, bet visus traukia Ventos<br />
pakrantė, kur tėvo Domininko rankomis pasodintas ąžuolas bujoja. 1995 metais, kai nuo jo<br />
mirties praėjo dešimtmetis, giminės nusprendė naują koplytėlę į ąžuolą įkelti. Šį kartą švč.<br />
9
Change language