O išmoko paprastos tiesos

Kaip ir daugelyje gyvenviečių, taip ir Užventės kaime, yra nemažai pavyzdingai tvarkomų
sodybų. Jų šeimininkams Viekšniuose rugpjūčio mėnesį surengtoje „Gaspadorių šventėje” įteikti
padėkos raštai ir atminimo dovanėlės.
Gyvenvietės gatvės yra be pavadinimų. Tai sudaro keblumų surasti reikiamą žmogų į kaimą
atvykusiam greitosios medicinos ekipažui, policijai, kitoms spec. tarnyboms. Vasaros pradžioje
bendruomenės taryba raštu kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybę dėl gatvių pavadinimų
suteikimo. Neseniai buvo gautas teigiamas atsakymas. Tad gyventojai gali tikėtis Naujuosius
metus sutikti turėdami gyvenvietėje gatvių pavadinimus.
Žinios apie kolūkius, surinktos remiantis kolūkių istorinėmis pažymomis / Pateikė Arūnas
Dilbitis 2005 metais. — Tekste:
„Svirkančių” kolūkis
1949 metais Mažeikių apskrities Svirkančių apylinkėje buvo įsteigtas kolūkis „Žalgiris”.
Centras Kegrių kaimas.
1950 metais buvo įsteigtas Akmenės rajonas ir kolūkis priskirtas Akmenės rajonui.
1963—1964 metais likvidavus Akmenės rajoną, kolūkis „Žalgiris” Mažeikių rajono
Svirkančių apylinkėje.
1963 metais pakeistas kolūkio „Žalgiris” pavadinimas. Kolūkis pavadintas „Svirkančiai”.
Nuo 1964 metų kolūkis Viekšnių apylinkės Kegrių kaime.
Kolūkio 1949—1955 metų dokumentai neišsaugoti.
Abelkienė Gajutė. Viekšnių seniūnijos ilgaamžės // Būdas žemaičių. — 2006. — Lapkr. 14.
— Nr. 108: iliustruota. — Tekste:
Mūsų gyvenimas pilnas kontrastų. Štai penktadienį Viekšniuose prieš pietus palaidojo jauną,
29-erių metų moterį, dviejų vaikų mamą, o popiet važiavome sveikinti 95-erių sulaukusios
močiutės Barboros Eibutienės, vėliau aplankėme jos bendraamžę Eleną Vilkienę. [...].
Toliau mūsų su seniūnu kelias pasuko pas kitą ilgaamžę, gyvenančią Užventės kaime, Eleną
Vilkienę. Ją su 95-uoju jubiliejumi seniūnijos darbuotojai pasveikino šiek tiek anksčiau. Moteris
nesitikėjo sulaukti tokių svečių, bet labai apsidžiaugė ir vis kvietė dažniau apsilankyti.
E. Vilkienė savo jaunystės nebeprisiminė, užtat pasakojo apie savo šeimyninį gyvenimą.
Močiutė sakė, kad su pirmu vyru gerai sugyveno ir kaimynai buvę geri, o su antru vyru
nelabai pasisekė, buvęs „pijokas”. Užaugino gražų atžalų būrį — keturis vaikus — du sūnus ir
dvi dukteris. Pas vieną iš dukterų dabar ir gyvena. Turi šešis anūkus, bet jie išsilakstė po užsienį
laimės ieškoti. Pasiilgstanti jų.
Sukaktuvininkė porino visą gyvenimą sunkiai dirbusi. Kai įstojo į kolūkį, melžė karves, dirbo
lauko darbininke. Teko 3 kilometrus keliauti į fermas, žiemą per pusnis, vasarą per šlapią pievą.
Todėl išėjo dirbti į laukus. Rudenį tekdavo linų derlių tvarkyti. Jos suristi pėdai buvo patys
geriausi, tai pirmininkas valdžios prašė jai duoti medalį. Taip ji buvo išrinkta Darbo didvyre. Ir
algą didesnę gavo.
Senoji Elena nesiskundė savo gyvenimu, tikino, kad jis geras buvęs. Su visais sutarė, visi
linksmi buvo. Ir dabar su dukters šeima draugiškai gyvena. Vienas kitam pikto žodžio nepasako.
Tik sveikata suprastėjusi, akys nusilpusios, klausa nebe ta, bet dar pavaikšto ir džiaugiasi svečių
sulaukusi. Vis prašė nuotraukų jai palikti, kad galėtų anūkams parodyti.
„Turbūt Dievas mane pamiršo, kad pas save nepasiima, — juokavo Elena. — Keliavau iš
vietos į vietą, matyt, ir nebepasiveja manęs”.
80