You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Labiausiai Birutei patinka apie namus tvarkytis. Kiek čia visokių augalų priauginta, tujos,<br />
rožės, dekoratyvios nedidelės eglaitės. B. Skutulienė prasitarė, jog eglaičių ne tik sau<br />
prisiauginanti, bet ir sūnui daigelių dovanojanti.<br />
Vedžiodama po sodą Birutė pasakojo, jog reikia tik truputį išmonės ir nudžiūvusi vyšnia gali<br />
tapti puikiausia sodo ar darželio dekoracija. Vaikščiodama po parką, kokią įdomesnę šaką radusi<br />
parsinešanti ir taip pat kieme pritaikanti.<br />
„Man viskas labai patinka iš akmenų, tiesiog „slabnėju”, — juokėsi Birutė. Ateityje moteris<br />
ketina pirtelę iš akmenų pastatyti.<br />
Pasmalsavome, ar lieka laiko per visus darbus numiegoti. Birutė sakė, jog tikrai užtenka, kad<br />
ir tuo metu, kai lietus lyja, kai nelabai ką gali padaryti.<br />
Prieš keletą metų, kai Užlieknės savivaldybės namuose veikė dramos būrelis, Birutė ir į<br />
repeticijas suspėdavo. „Nebėra dabar, bet turėsim naują meno vadovą, gal atgaivins, — svarstė<br />
B. Skutulienė. — Prieš porą metų susirinko kaimo entuziastai savo noru, vadovė Pilypienė<br />
parašydavo scenarijų ir vaidindavome komedijas. Apie 12 žmonių buvome, paskutiniu metu<br />
jaunimas buvo prisijungęs. Labai smagu buvo. Mus kviesdavo ir kaimyniniai kaimeliai. Jau gerai<br />
buvome pramokę vaidinti”.<br />
Birutė — taip pat pagrindinė Užlieknės kaimo apželdinimo iniciatorė ir patarėja. „Ji pasako<br />
ką reikia daryti, o mes su vaikais įgyvendiname”, — sakė mus lydėjęs J. Kazbaris.<br />
„Jau gražiau atrodo Užlieknė, nebėra kirmėlynas kaip anksčiau. Ir seniūnas atkreipė dėmesį,<br />
neatsako pagalbos, kai paprašome. Kai patys norime kažką daryti ir jam širdis linksta”, —<br />
kalbėjo Birutė, vis pridurdama: — „Ką čia apie mane daug rašyti, keletą sakinių — ir viskas,<br />
nieko čia nėra”.<br />
Plastinina Bernarda. Pedagogė siekia suburti plačią giminę: [Stefanija Gargasaitė-<br />
Končiuvienė] // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas, leidžiamas kartą per mėnesį). — 2006. —<br />
Geg. 25. — Nr. 45: Nuotraukos Sigito Strazdausko ir iš asmeninio albumo // Santarvė. — 2006.<br />
— Geg. 25. — Nr. 57 (9000). — Tekste:<br />
Stefanija Končiuvienė, baigusi Vilniaus valstybinį universitetą ir įgijusi biologės specialybę,<br />
39 metus išdirbo Užlieknės pagrindinėje mokykloje. Kai su darbu teko atsisveikinti, manė, kad<br />
„stogas pavažiuos”. Gal dėl to, o gal kad jos genuose kirbėjo kraštotyrininkės ir tyrinėtojos<br />
gyslelė, moteris ėmėsi rašyti gimtojo Sovaičių kaimo istoriją, tyrinėti savo plačios giminės<br />
šaknis ir organizuoti jos suvažiavimus.<br />
PASIRINKO MOKYTOJOS KELIĄ<br />
Stefanija buvo kaimo vaikas. Nuo pat mažumės ją traukė gamta ir augalai. Pagrandukė,<br />
augusi tarp šešių brolių, nuolat tupėdavo daržuose greta mamos. Visos atostogos prabėgdavo<br />
dirbant kolūkio laukuose. Vaikystėje jos svajonė buvo tapti agronome. Savo mintis apie tai ji<br />
išdėstė mokykliniame rašinėlyje.<br />
„Norėjau dirbti gimtajame kaime. Prisimenu, rašiau, kad per pietų pertraukas seniems<br />
žmonėms, kuriems jau silpsta regėjimas, skaitysiu naujausią spaudą. Sėdusi ant motociklo,<br />
lakstysiu po kaimą, žiūrėsiu, kaip dirba kolūkiečiai ir kaip auga derlius. Matyt, fantazijos man<br />
netrūko, nes mokytoja prieš visą klasę pagyrė, kaip geriausio rašinėlio autorę”, — dabar su<br />
šypsena vaikystės metus prisimena Stefanija.<br />
Beje, motociklas nebuvo vien lakios fantazijos vaisius. Užaugusi tarp berniukų Stefanija buvo<br />
linkusi prie technikos, ir jau nuo 16-17 metų važinėjosi brolių motociklu.<br />
Stefanijos tėvai Emilija ir Ambroziejus Gargasai buvo valstiečiai, valdė 40 hektarų žemės. Po<br />
karo, sovietinės valdžios metais, jie buvo įtraukti į išvežamųjų Sibiran sąrašus. Stefa, kaip ją<br />
šeimoje vadino, prisimena, kad mama ruošėsi šiam gyvenimo smūgiui. Ji buvo prisidžiovinusi<br />
duonos, susikrovusi siūlų ir drabužių maišus.<br />
„Vieną rytą į mūsų kiemą įburzgė mašina. Keletas vyrų, suvirtę į trobą, be jokių komentarų<br />
pasakė: jūs esate perkeliami gyventi kitur (tais laikais nebuvo vartojamas terminas „išvežami” —<br />
B. P.). Trys vyresnieji mano broliai tarnavo sovietinėje armijoje, o trys jaunesnieji jau ruošėsi<br />
išeiti. Tad mama nesutriko ir ėmėsi mus gelbėti: kaip jūs šitokią kareivių šeimą galite išvežti?<br />
Šie, minutėlę pasvarstę, sutiko, kad mama teisi, ir paliko mus ramybėje”, — pasakoja moteris,<br />
kaip pavyko išsisukti nuo trėmimo.<br />
65
Change language