O išmoko paprastos tiesos

kur klajojančią retenybę. Gaila, žinoma, kad nėra lietuviško žinyno apie kolekcionierius,
renkančius pašto ženklus, monetas ar ženkliukus.
Užventės kaimo gyventojas Aleksas Černobrovenka, pradėdamas rinkti ženkliukus ir
senovines monetas, gal nė minties neturėjo, jog ši užgaida taps gyvenimo hobiu. Viskas nutiko
kažkaip savaime, greičiausiai, norint kaip nors paįvairinti menką kolūkio pirmininko laisvalaikį.
O buvo tada 1958-ieji... Negeriančiam, vaišinti ir vaišintis nemėgusiam žmogui, rodos, pats
tinkamiausias užsiėmimas. Tik kažin koks vaikiškas tas hobis man pasirodė — kur pirštu dursi,
ten rasi vaikėzą, ženkliukus renkantį, mainikaujantį. Pasidalijau savo samprotavimais su
A. Černobrovenka ir buvau įtikinta, kad klystu.
— Norint ką nors kolekcionuoti, reikia gerai dalyko esmę išmanyti, žinoti istoriją, domėtis
katalogais, — rodydamas ženkliukų ir monetų sankaupas, aiškino šeimininkas.
Europą ir Artimuosius Rytus apkeliavęs žmogus turėjo ką papasakoti. O parsivežtuose
suvenyruose, ženkliukuose, atrodo, visas pasaulis įamžintas. Tie ženkliukai tikra prapultis
A. Černobrovenkai. Nuvažiuos kur — skuba „gelžgalėlių” prisipirkti.
Sužinos, jog pažįstamas tolėliau išsiruošė — „būtinai ženkliukų parvežk” — užsiprašo. Ir
vaikai iš mokyklos parnešdavo. Vėliau kaimo pipirai į svečius patys užsukdavo „mainų” daryti.
Kad ženkliukus renka, kaime nesiskelbė. Žmonės ir pašiepti galėjo — pirmininkas, o tokiais
niekais užsiima. Būtų kaip su tuo aukšto rango vadovu iš rajono, kuris lentynas, knygų
prikrautas, skeptiškai apžvelgė ir nuosprendį paskelbė: „vistiek neskaitai, grūsk lauk”... Pagal
save žmogelis sprendė.
— Knygas visą gyvenimą mėgau. Ir prieš tris dešimtmečius skaičiau, ir dabar.
O tų knygų knygelių — vertingų, užsieny leistų. Atrodytų, kas čia bendra su ženkliukais,
monetomis. Labai daug... Kaip, nežinodamas Lietuvos istorijos, pinigus suklasifikuosi. Oi,
nelengva būtų surinkti, pavyzdžiui, ženkliukų seriją apie kosmosą, lėktuvus, lakūnus, knygų
nepavarčius. Tiesa, ženkliukų seriją „Kosmosas” A. Černobrovenka padovanojo Viekšniuose
atidarytam aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus muziejui. Iš vieno žemės krašto
ženkliukų krūvelė, iš kito saujelė — pradžia yra. Štai tada ir reikia pradėti galvą sukti, ką iš šios
ar anos kolekcijos „išspausti” nori. O norėjosi nemažai išspausti...
— Sugalvojau Sąjungos žemėlapį iš ženkliukų padaryti — neišėjo. Nusprendžiau — susegsiu
visus pagal temas ant medžiagos gabalėlių, — aprodydamas trisdešimties metų darbą, pasakoja
A. Černobrovenka.
Tie medžiagos „gabalėliai” per porą metrų nuo lubų sienas nukloję. Yra kur akis paganyti.
Štai serija „Gyvūnija” — grožybė neišpasakyta. Ir viskas taip dera metalo gabalėlyje. Vargu ar
esate kas matęs Kinijos vado Mao atvaizdą ženkliuke? Juolab ženkliuką, kur K. Marksas,
Jugoslavijos prezidentas Broz Tito ir Leninas pečius suglaudę stovi? Stovi kartu, nors vieno
mirtį, o kitų gimimą dešimtmečiai skiria... Metalo gabalui kas — kalk jame ką tik nori. O atėjo
laikas, pažvelgėm į istoriją kitaip, ir šypsenos paslėpti negalim, į tokį ženkliuką žiūrėdami. Labai
įdomūs ženkliukai iš serijos „Pionierija” — nuo pačio pirmojo oficialaus vado atvaizdo visi
surinkti. Ir iš kur pas kolekcionierių tiek kantrybės būta — tokie ženkleliai nesimėto! Yra tokių
— niekur nenusipirksi. Štai tas su buvusia Lietuvos vėliava ir didele žvaigžde viršuje, kurį iš
vieno karininko išprašė, nedviprasmiškai byloja, jog armijoje Pabaltijo prijungimas prie TSRS
didžiuliu laimėjimu laikomas. Užrašas skelbia — Pabaltijo karinė apygarda — mūsų!
Tie, kas domisi ženkliukais, supranta, jog dešimtmečiai praeina, kol žinovo žvilgsnio vertą
kolekciją surenki. Aprašyti, nupasakoti apie visas A. Černobrovenkos ženkliukų serijas tiesiog
neįmanoma. Belieka apgailestauti, kad jo aistra labai jau „įrėminta”. Parodoje ženkliukus
eksponuoti nepatogu — saugoti reikia; namuose ekspozicijos neatidarysi... Išeitų, trisdešimt
metų savo džiaugsmui kaupei. Sakiau, keistuoliai tie kolekcionieriai. Tik be jų kasdienybė dar
pilkesnė būtų. Nuvažiavai, pašnekėjai su žmogumi, pamatei, ko regėjęs nebuvai, — širdis
atsigauna.
Įspūdį padarė ir A. Černobrovenkos senų pinigų kolekcija. Albume — popieriniai, dėžutėse
— sidabriniai, variniai. Nuo pat XVIII amžiaus vidurio, prieš akis visos pinigų reformos,
Lietuvos ekonominis nuosmukis, pakilimas. Štai ir 1941, 1948, 1959 metų vargani mūsų rubliai.
Kitame albumo lape doleris puikuojasi. Dešimtmečiai eina, o jis reformų nežino, pasipūtęs,
vertingas... Litas tarytum nepriklausomybės simbolis — estetiškas ir savitas pinigas buvęs...
73